Karas sunkiai gimdo naują valstybęnuotraukos (7)

2018 sausio mėn. 28 d. 11:02:31 Perskaitė 1831

Svarbiausius praėjusios savaitės pasaulio politikos įvykius ir reikšmingiausias tendencijas specialiai „Respublikai“ komentuoja Nepriklausomybės akto signataras, politikos apžvalgininkas ir saugumo politikos ekspertas Audrius Butkevičius.


- Aktualiausia savaitės tema - nauji „karštieji“ taškai, galintys baigtis rimtais globaliais kariniais konfliktais. Pirmiausia tai Turkijos operacija prieš kurdus „Alyvmedžio šakelė“, kuri esą turėjo būti labai greita, bet, panašu, kad užsitęsė, o dabar jau maskuojama kalbomis, kad tai yra „kova prieš teroristus“. Turkai dabar atakuoja svarbiausius JAV sąjungininkus regione, tačiau amerikiečiai tyli. Kodėl jie tyli? Beje, lygiai taip pat tyli ir rusai. Ar tai tyla prieš didelę audrą?

- Ši frazė „kova prieš terorizmą“ pasaulyje jau seniai bankrutavo... Kiekviena propaganda šią frazę dabar naudoja, vykdydama bet kokią karinę operaciją, o bet kas, kas priešinasi bet kuriai valdžiai ar jėgai, yra „teroristas“. Čia reikia įvesti tam tikrą aiškumą. Beje, nemažą blogybę šioje painiavoje įnešė ir mano bičiuliai ukrainiečiai, kurie piktybiškai stengiasi teroristais vadinti separatistus, draskančius jų valstybę į gabalus ir susidėjusius su priešiškos valstybės jėgomis. Nors tai yra aiškus kolaboravimo su okupantais pavyzdys, kuris nieko bendro su terorizmu neturi. Grįžtant prie Turkijos reikalų, akivaizdu, jog R.T.Erdoganas sutarė šią operaciją su Vladimiru Putinu ir tokiu būdu Turkija sprendžia savo senas baimes, kurias galima pavadinti psichoterapine operacija, kad Turkija bus sudraskyta į gabalus, o vienas iš tų gabalų priklausys kurdų valstybei. Taigi tokiais aktyviais prevenciniais veiksmais tam bandoma užkirsti kelią. Rusai čia turi visai kitą tikslą - „kirkinti“ amerikiečius, aiškiai demonstruodami, jog nei Jungtinės Valstijos, nei jų sąjungininkai Sirijoje, kur stovi senos sovietinės karinės bazės, neturi teisės kištis, kad tai yra grynai vienas iš „rusiškojo pasaulio“ gabalų... Taigi Turkija ir Rusija čia sprendžia savo problemas ir turi aiškius savo tikslus. Amerikiečiai, praradę labai daug pozicijų bei įtakos mechanizmų, valdant Barakui Obamai (Barack Obama), dabar turi valdžioje Donaldą Trampą (Donald Trump), kuris iki šiol nėra apsisprendęs dėl savo užsienio politikos. D.Trampui „Amerika aukščiau visko“ (neveltui jo šaknys vokiškos, prisimenant „Deutschland ueber Alles“ šūkį), todėl Jungtinių Valstijų dalyvavimas Sirijos konflikte yra gana epizodinis, labiau sprendžiant D. Trampo asmenines problemas, negu vykdant aiškios valstybinės politikos dalį regione. Štai todėl ir turime tokia situaciją: turkai įžūlėja, rusai juos kiršina ir varo pirmyn. Tuomet kas belieka? O belieka rimtai ginkluoti kurdus ir manau, kad tai bus daroma.

- Ir tuomet kalbės ginklai, o ne politikai ir laimės stipriausieji... Bet štai šią savaitę JAV valstybės sekretorius Reksas Tilersonas (Rex Tillerson) dar šliūkštelėjo benzino į ugnį, pareikšdamas, kad rusai yra atsakingi už cheminio ginklo panaudojimą Sirijoje. Po tokių žodžių, atrodytų, belieka tik pradėti bombarduoti Maskvą...

- Prisiminkime, kad būtent Rusija ėmėsi tam tikros atsakomybės pirmojo cheminio ginklo panaudojimo atveju, išduodama faktiškai tarptautinį vekselį, esą ji sukontroliuos, jog Bašaro al-Asado (Bashar al-Assad) cheminio ginklo atsargos bus sunaikintos. Paaiškėjo, kad jos nesunaikintos. O dabar jau ne taip ir svarbu - buvo, yra ir ar šįkart panaudotas tas cheminis ginklas, ar ne. Daug svarbiau, jog D.Trampo politikos diletantai (o tiek pats D. Trampas, tiek ir R.Tilersonas tokie ir yra politikoje) pagaliau nebegali slėptis už savo nemokšiškumo šešėlio ir yra priversti daryti konkrečius žingsnius. Iš esmės tai yra atsakas į vis labiau stiprėjantį turkų ir rusų aljansą. Natūralu, kad tas aljansas prie nieko gero neveda ir nori-nenori, bet amerikiečiai turi veltis. O veltis, reiškia, iš esmės atakuoti vieną iš NATO valstybių ir pagrindinių aljanso ramsčių regione. Tai galima laikyti tam tikra V. Putino pergale, jeigu ta pergalė nenuves į kur kas didesnes problemas. Iš tikrųjų Turkijos draskymas į gabalus, kadangi ši šalis anaiptol nėra tokia vienalytė, kaip kažkas galvoja, automatiškai reiškia musulmoniško faktoriaus aktyvėjimą pačioje Rusijoje. Tie, kas ramadano metu yra buvę Maskvoje, patvirtins tai, ką aš sakau: Maskva tuo metu yra kur kas labiau panaši į Stambulą, nei į gerąją tyliąją rusiškąją Maskvą - musulmonų stalai nepadengti tik Raudonojoje aikštėje... Taigi niekada taip nebūna, kad kas nors pildamas žibalo į ugnį neapsitaškytų ir nenusidegintų letenų bei veidelio pats.

- Praėjusią savaitę visoje Europoje nuvilnijo masiniai streikai ir protestai: Slovėnijoje, Graikijoje, Prancūzijoje viešojo sektoriaus darbuotojai iš esmės reikalavo pakelti jų atlyginimus iki ES vidurkio. Lietuvai apie ES vidurkį netenka net svajoti, bet čia niekas neprotestuoja - nei profsąjungos, nei patys žmonės, o ir profsąjungos skundžiasi, kad iš savo narių pasigenda aktyvumo. Kodėl taip nutiko, kad Lietuvoje niekas nė nemėgina kovoti už savo teises?

- Todėl, kad mes turime profsąjungas sukonstruotas tam, kad jos remtų valdžią. Tokios profsąjungos Lietuvoje buvo visada - nuo 1940 metų, kai jos tapo Lietuvos pagrindinio priešo ramsčiu. O vėliau tai buvo tam tikras priedėlis prie valdžios struktūrų, todėl jos ir negali nieko daryti... Bet yra kur kas svarbesnis momentas. Lietuva labai stipriai nukraujavo, o visi tie, kurie būtų pajėgūs aplinkui save burti žmones ir išvesti juos į gatves, arba emigravę, arba sukompromituoti. Todėl visos valdžios šakos - tiek vyriausybė, tiek prezidentūra, tiek Seimas - labai neblogai laikosi. Štai toks skandaliukas aplinkui LRT galėjo išlįsti tik tada, kai tarpusavyje susipjovė dvi valdžios grupuotės, kadangi buvo reikalingi argumentai ir jie buvo išmesti į paviršių. O iki to laiko visi buvo patenkinti, visi visus pirko ir pardavinėjo, dalijosi pinigėlius ir biznis klestėjo. Čia yra atsakymas: mes neturime žmonių. Tie, kurie sėdi viešajame sektoriuje ar apskritai arti valdžios krėslų, puikiai suvokia, kad netrukus ateis dar vienas galvų kapojimo metas ir jiems reikės kažkur dėtis, nes Lietuva taip pat neišvengiamai mažins biurokratų skaičių. Todėl kiekvienas dabar bijo net pyptelėti, nes galvoja, jog tas pyptelėjimas jam baigsis išvijimu iš rojaus, kuriame panelės lakuotais nagais kiauromis dienomis geria kavą ir aiškina visokias nesąmones apie „pilietinę visuomenę“... Taigi šis reikalas turės pasibaigti. Kita vertus, egzistuoja tam tikras pasąmoninis suvokimas, jog pasaulis, koks jis yra dabar, išlikti negali. Visi šitie ponai, sėdintys viešajame sektoriuje, gyvena tik skolintais pinigais - visa Lietuvos biurokratija gyvena į skolą ir todėl remia vis didesnio skolinimosi tendencijas, net nemąstydama apie valstybę ir jos interesus. Tai itin tinka ir visiems mūsų politikieriams, kurie suvokia, jog jeigu tu nešokinėsi pagal Briuselio ar Vašingtono muzikėlę, tai tau neduos pinigų ir teks badauti, nes nieko daugiau daryti nemoki.

- Tuomet negaliu neužduoti tradicinio klausimo: tai kas bus toliau ir ką reikia daryti?

- Reikia toliau kristi tiesiog į dugną gilyn, kai netgi tie, kurie galėtų kovoti už savo teises, negalės išgyventi susidariusiomis sąlygomis. Tuomet atsiras koks nors charizmatiškas vyrukas, kuris paims šakes ir išmėš visą šitą publiką velniop - pradedant prezidentūra ir baigiant vyriausybe.

- Kadangi Lietuvoje įvedėme tvarką, grįžkime prie pasaulinių reikalų. Greičiausiai niekas ir nepastebėjo, bet Angela Merkel šią savaitę paragino visas ES šalis „glaudžiai bendradarbiauti užsienio politikos klausimais“. Kaip dar „bendradarbiauti“, kai visa ES užsienio politika griežtai atiduota į Briuselio komisarų rankas? Ką ji čia bando pasakyti? Ar tiesiog sprendžia savo vidines problemas Vokietijoje, ieškodama sąjungininkų?

- Tai pavadinčiau Angelos Merkel retoriniu klyksmu, nors ir nesakau, kad šis klyksmas priešmirtinis... Be abejo, tai labiau nukreipta į jos vidaus problemas formuojant valdžią. Ji geriau, negu bet kas kitas, suvokia, kad čia tiesiog nėra kam „bendradarbiauti“ - yra arba šalys, kurios visiškai atsisako pripažinti Briuselio reikalavimus, kurie prieš stojimą į ES net nebuvo aptarti, arba tai yra jų pačių pasistatyti žmogeliai, kurie ir taip „bendradarbiauja“ visais klausimais. Taigi čia nėra ko reikalauti. Angela Merkel pralošė savo politines kovas, o jos politika iš esmės buvo kolaboravimas su grupuotėmis, siekiančiomis įtvirtinti mums visiems neaiškią ideologiją. Ir tai mato vis daugiau žmonių.

- Kaip tik šią savaitę Bulgarijos sostinėje Sofijoje vyko ES vidaus reikalų ministrų susirinkimas, kuriam vadovavo graikų deleguotas Briuselio komisaras Dimitris Avramopulosas (Dimitris Avramopoulos). Jis pareiškė, kad dėl Europą ištikusio migrantų antplūdžio labiausiai kaltos yra Rytų Europos šalys, kurios esą nesilaikė Dublino konvencijos... O kodėl jis nė žodeliu neužsiminė apie tą pačią Angelą Merkel, kuri pirmoji pakvietė visą šią publiką į Europą?

- Graikiškasis komisaras šneka tai, kas jam yra reikalinga, nes Graikija ir toliau gyvena iš finansinių injekcijų, kurių daugiausia ateina iš Vokietijos. Rytų Europos šalys šiandien labiausiai nepalaiko Angelos Merkel nustatytos politikos, todėl tai buvo eilinis graikiškas bandymas pademonstruoti lojalumą savo šeimininkei. Šis bandymas, žinoma, labai negražus, nesveikas, dvelkiantis pigiu parsidavimu ir t.t. O dabar pažvelkime į faktus. Ką mes visi matėme? Mes matėme, kaip motiniško idealo įsikūnijimas Angela Merkel, atsistojusi ant Vokietijos sienų ir plačiai išskėtusi rankas, šaukė tiems „pabėgėliams“: „ateikite čia pas mane“. Mes dar matėme, kaip televizijos pasirinktinai transliavo Vokietijos mergaites su plakatais: „pabėgėliai, mes jus mylime...“. Tuomet mes matėme, kai ištisos minios migrantų, vienoje rankoje laikydami gražiai nubraižytas jų maršrutų schemas ir žemėlapius, pasileido lenktynių per visą Europą, laužydami visas užtvaras, nusispjaudami į visas Dublino konvencijas, gausiai teršdami Vengrijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje ir visuose savo keliuose, kur iki šiol riogso jų paliktų šiukšlių krūvos... Tuomet mes matėme, kaip buvo faktiškai okupuotos graikų salos, kaip jie kėlėsi į kontinentą ir vėl per Balkanus keliaudami į motušės glėbį, nepamiršdami pakeliui apdergti viską, kas tik įmanoma... Angelai Merkel to reikėjo, sprendžiant savo klausimus. Bet staiga paaiškėjo, kad visa tai nepatinka ir vokiečiams - iš gatvių staiga dingo naivios mergaitės su juokingais plakatais, o visos šalys, per kurias nuolat keliauja tos nekontroliuojamos gaujos, pradėjo reikšti pretenzijas. Štai tada teko surasti atpirkimo ožį - esą, matote, kažkas nesilaiko Dublino konvencijos...

- Bet tame ir esmė, kad jokie Briuselio komisarai nemato to, ką matė visos Europos žmonės. Kas gali atstatyti jų regėjimą?

- Jų misija ir yra nematyti tiesos, jie tam ten ir pastatyti. Bet atsakykime patys sau: kas pradėjo viešųjų ryšių akciją, paskleidžiant tokį gandą tarp Šiaurės Afrikos genčių? Kas sukūrė jiems pasaką, kad jie nebus medžiojami Europos pakrantėje su savo pripučiamomis valtelėmis? Aš noriu priminti, kad pokario metais, kai Izraelis buvo Didžiosios Britanijos protektoratas ir kai žydai bėgo per jūrą į Pažadėtąją žemę, tai reide stovėjo britų kariniai laivai ir šaudė į bėgančių žydų laivelius. Taigi, kai reikėjo, tai ir britai, ir visi kiti europiečiai kuo puikiausiai mokėjo tvarkytis su bet kokiais pabėgėliais. Žydams, tam, kad įsikurtų savo biblijinėje teritorijoje, teko netgi sprogdinti ten esančią anglų administraciją. Palyginkime ir suprasime, jog jokie sienos apsaugos mechanizmai: sąmoningai neveikė, kad įsakymas nebuvo duodamas. Atvirkščiai - sienos apsaugos seržantui buvo duotas nurodymas nevykdyti jo automatinių prievolių. Kitaip šnekant, net nereikėjo duoti įsakymo stabdyti šitas minias - tiesiog tas seržantas turėjo veikti pagal sargybos statutą. Konstatuokime, kad visose pasienio teritorijose buvo duota nurodyti pasieniečiams nevykdyti savo valstybių įstatymų. Štai apie ką reikia kalbėti. O už viso to stovi Angela Merkel ir visa ta maistų gauja, kuri šiandien kuria pagrindinę būsimosios Europos ideologiją. Ideologiją bei koncepciją, kuri netgi su niekuo nederinama, o tiesiog kuriama perkant parsiduodančius nacionalinius politikus už tas algeles, kurių jiems užtenka...

- Šią savaitę prasidėjo Davoso šou, kuris tradiciškai vadinamas „pasauliniu ekonomikos forumu“. Mums visą laiką tai pristatoma, kaip kažkoks ypatingos reikšmės įvykis, bet ar tikrai tas forumas turi kokią nors prasmę? Ar mums rodo tuos, kurie tikrai ten priima visiems reikšmingus sprendimus?

- Tam, kad būtų priimti svarbūs bei reikšmingi susitarimai, šiuolaikiniame pasaulyje visiškai nereikia sulėkti į vieną vietą. Tai yra reklaminis triukas, viešųjų ryšių akcija, kurią geriausiai išnaudoja įvairaus plauko verslininkai, kurie ta proga turi galimybę prisisiurbti prie vieno ar kito politiko bei gaudyti jų numetamus projektėlius ir gausiai fotografuotis... Už to nestovi jokia rimta tarptautinė politika. Na, kas iš to, jog mūsų prezidentė Davose nori atkreipti pasaulio tautų dėmesį į rusų nusikaltimus? Kuris iš politikų viso to nežino? Kurį iš tų politikų turi informuoti Grybauskaitė apie tai, ką rusai krečia aplinkinėse teritorijose? Gal ji turi informuoti amerikiečius, kad rusai kursto R.T.Erdoganą atakuoti savo valstybės siekiančią tautą - ku rdus? Ar ji turi pasakyti, kad kurdai neturi teisės į savo valstybę? Žinoma, kaip komunistų partijos narė ir Mykolo Burokevičiaus akcijų dalyvė, ji, ko gero, turėtų pasisakyti prieš tautų apsisprendimo teisę, bet tokiu atveju ji visa tai turėtų pasakyti mums, t.y. savo valstybės piliečiams. Šiandien nėra apie ką ten kalbėti, išskyrus kurdų klausimą. Jeigu ji nori pabūti Davoso žvaigžde ir, pabaigusi prezidentės karjerą, užsitarnauti aukštą postą Briuselyje, tai bent jau padorumas reikalautų pasakyti : „Ei, ten, mane išrinkę kvailiai, aš ruošiuosi pasakyti, kad rusai labai blogai elgiasi ir todėl kurdų kovos dėl savo valstybės yra neteisėtos...“ Beje, su ja ten važiuoja dar viena ponia, verslininkė, kuri yra vienintelis sąžiningas žmogus iš visos tos važiuojančiųjų kompanijos, nes ji tiesiai pasakė: „aš važiuoju pasiklausyti, ką kalba D. Trampas“. Jie ten važiuoja kaip į kino teatrą ar zoologijos sodą. Tame ir telpa visas Davosas. Todėl noriu kreiptis į mūsų skaitytojus: netikėkite tais, kurie sakys, kad tai yra valdančiojo elito pasitarimų vieta. Tai yra Vienos balius, kuriame ponai, dalyvaujantys politikoje, demonstruoja pasaulio plebėjams savo apdarus ir kad jie tariasi, prieš priimdami sprendimus... Jeigu jie tai būtų vieta sprendimams priimti, tai juos visus seniausiai reikėtų išvaikyti iš užimamų pozicijų. Niekas tokiame balagane sprendimų priimti negali - jie yra priimami iš anksto, o ten tai galima nebent išviešinti.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“





"Respublikos" leidiniai", Smetonos g. 2, Vilnius, Tel. , Faks. , El. paštas info@respublika.net