Svarbiausius praėjusios savaitės pasaulio politikos įvykius ir reikšmingiausias tendencijas specialiai „Respublikai“ komentuoja Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas Audrius Butkevičius.
- Šią savaitę pagaliau pasisakė Teresa Mei (Theresa May), kuri tarsi nubrėžė 12 punktų kombinaciją, pagal kurią turėtų būti kuriamas „Brexit“ planas. Ar jau galima pasakyti, kaip visa tai vyks konkrečiai?
- Iš šios kalbos galėjome tikėtis gauti britų pasitraukimo planą, o gavome tik gerų norų deklaraciją... Ji pabandė suvesti tuos 12 punktų, kurių netgi neišeina pavadinti „Brexit“ principais, - tai tiesiog gana tuščias pakalbėjimas su sąlyga, kad visiems tai patiks. Derybų su ES organizavimo požiūriu ši kalba yra absoliutus nulis. Vienintelis dalykas, kuris iš viso to aiškėja, - kad britai yra geriau pasiruošę atsisakyti dalyvavimo bendrojoje rinkoje, negu turėti jiems nepriimtiną sutartį. Bet taip ir nebuvo aiškiai pasakyta, ką jie laiko nepriimtinu toje sutartyje... Visa tai dabar bus perkelta į svarstymus parlamente, nes dabar jau yra pripažinta, kad konkretus „Brexit“ planas turi būti tvirtinamas ten. Taigi aš matau čia gana ilgą procedūrą. Kol planas dar nesurašytas, T.Mei kalbą galima pavadinti vieno žmogaus požiūriu...
- Tačiau jos požiūris visiškai priešingas kitos moteriškės požiūriui. Štai Škotijos premjerė Nikola Sterdžin (Nicola Sturgeon) iškart pasakė, kad Škotija pasisakė už pasilikimą ES ir rengs naują referendumą, vadinasi, britai smarkiai rizikuoja netekti škotų. Panašiai mąsto ir Šiaurės Airija. Ar tai reiškia, kad Didžioji Britanija netrukus pavirs tiesiog Anglija?
- Labai panašu į tai, kad šie škotų pareiškimai ir galimi atitinkami šiaurės airių veiksmai sukels tam tikrą aliarmą britų parlamente. Ir tokiu atveju visa ši „Brexit“ idėja paprasčiausiai sustos. Didžiajai Britanijai prarasti Škotiją, kaip ir Škotijai prarasti Didžiąją Britaniją, šiandien yra visiškai nenaudinga. Tas žingsnis, kurį sugalvojo ponai Teresa, Naidželas ir Borisas, visiškai nepanašus į realią politiką. Reikia labai neapkęsti savo šalies, reikia tiesiog būti savo Tėvynės išdaviku arba būti labai gerai apmokėtam Didžiosios Britanijos priešų, kad žengtum tokį žingsnį - atskeltum Škotiją ir Šiaurės Airiją. Jeigu pamatysiu, kaip anglai grąžina škotams karūnavimo akmenį, tuomet sakysiu, kad pagaliau įvyko tai, kuo aš niekada negalėčiau patikėti.
- Penktadienį (šiandien) JAV išrinktojo prezidento inauguracija, tačiau įvairiausi išpuoliai prieš jį vyksta kiekvieną dieną - aiškinama, kad jį išrinko rusai, kad jie turi apie jį kompromituojamosios medžiagos ir t.t. Pasirodė ir pretenzijų dėl jo galimo seksualinio priekabiavimo... Kokių tikslų tuo siekiama?
- Akivaizdu viena: yra bandoma pakirsti pagrindinį principą, ant kurio laikosi bet kokia valdžia, t.y. valdžios teisėtumo principą. Jau šiandien akivaizdu, kad, nepaisant to, ar Donaldas Trampas (Donald Trump) bus inauguruotas, ar ne, jam lieka maždaug pusantrų metų iki apkaltos... Priežastis tam tikrai bus surasta. D.Trampas su savo verslininko iniciatyvomis ir charakteriu, žinoma, kažkur užlips ant grėblio ir tai padarys ne vieną kartą, o tai bus kur kas rimtesni dalykai, nei buvo tarp Bilo ir Monikos... Akivaizdus ir kitas dalykas: demokratai, iki šiol buvę valdžioje, ignoruoja bet kokias Jungtinių Valstijų reikmes bei pozicijas vien tik tam, kad išloštų savo partinį-grupinį žaidimą. Barakas Obama (Barack Obama) per visą rinkimų kampaniją gaudamas pranešimus apie įtakas, daromas iš Rusijos, sąmoningai ignoravo tokius pranešimus vien tam, kad D.Trampo pergalės atveju galėtų turėti argumentų bazę bei atakuoti naujai išrinktą prezidentą ir vyriausiąjį ginkluotųjų pajėgų vadą. Mes susiduriame su tokiu požiūriu į JAV saugumo problemas. Toks požiūris netgi mažoje nedemokratinėje Lietuvoje būtų retenybė... Visiškai nesvarbu, koks yra D.Trampas - ar jis mergišius, ar ne, ar jis turi problemų Rusijoje, ar neturi, ar jis atitinka politinio lyderio standartus, ar ne... Šiuo metu jis yra išrinktas amerikiečių ir jo diskreditavimas tiesiogiai kenkia Jungtinių Valstijų interesams ir netgi mums, ko akivaizdžiai nesupranta Lietuvos politikai ir įvairūs jų inspiruojami komentatoriai. Tai reiškia pusantrų dvejus metus, kol bus išspręsta valdžios krizė Amerikoje, jokie rimti strateginiai sprendimai nebus priimami. Tokia situacija yra naudinga tik potencialiam NATO priešininkui. Dabar reikia diskutuoti ne apie tai, geras ar blogas yra D.Trampas, o apie tai, kad ši situacija mums artimiausiems dvejiems metams atneša JAV valdžios negebėjimą priiminėti sprendimus. Štai kur yra tragedija. Tas džiūgavimas, kad D.Trampą muša, yra visiškų politikos analfabetų užsiėmimas.
- Panašios tendencijos vyrauja ne tik Amerikoje. Štai didžiausios Vokietijos opozicinės kairiųjų partijos „Die Linke“ lyderė Sara Vagenknecht (Sahra Wagenknecht) viešai pareiškė, kad reikia panaikinti visą NATO bloką. O juk pas mus nuolat aiškinama, kad Vakarų Europoje rusams dirba tik dešinieji...
- Na, daugiausia aiškinama, kad rusams dirba ultradešinieji, ir čia yra nemažai tiesos. Vladimiras Putinas finansinėmis injekcijomis tą publiką tikrai sugebėjo prikelti iš užmaršties... Tačiau pažvelkime į šią situaciją kitu kampu: jeigu kas nors ir kenkia NATO, tai mažiausiai tą daro D.Trampas, kuris labai tiksliai pasakė, kad šalys, nesugebančios vykdyti savo sąjunginių įsipareigojimų, yra pagrindinės NATO idėjos ardytojos. Jis puikiai suvokia JAV finansinę padėtį, taip pat faktą, kad B.Obamos laikais vykdytas JAV atsitraukimas iš Europos ir kitų strateginių taškų buvo sąlygotas finansinės-ekonominės padėties. Todėl D.Trampas padarė pareiškimą dėl NATO tokį, kokį ir turėjo padaryti lyderis, t.y. pareikalavo, kad visi susimokėtų savo dalį. O kalbant apie Vokietijos kairiuosius, tai tas politinis populizmas, kuriuo jie užsiima, yra pagrįstas labiau rinkimų nuotaikomis negu tikru bei efektyviu savo padėties suvokimu. Štai šiame momente kaip reta tiksliai reiškiasi geopolitiniai žaidimai, t.y. bendri kontinentinių valstybių interesai. Šioje situacijoje Rusijos ir Vokietijos interesai nemažai atvejų gali sutapti, nes faktiškai jokių ideologinių skirtumų tarp „mokslinio komunizmo“ ir vokiškosios socialdemokratijos nėra, kaip kad buvo Tarybų Sąjungos laikais. Rusija yra lygiai tokia pati pseudosocialdemokratinė šalis, ir todėl jie su vokiečiais dėl daugelio dalykų gali kuo puikiausiai susitarti. Bet štai geopolitiniai žaidimai vis tiek išlieka. Tuomet vienoje pusėje atsiranda jūrų valstybės JAV ir Didžioji Britanija, o kitoje - visi šitie kontinentiniai žaidėjai, matantys galimybę toliau dalintis Europą. Taigi Saros lošimas yra sąlygotas tiek rinkimų laikotarpio Vokietijoje, tiek parodo ir geopolitinių požiūrių projekciją į dabartinę situaciją Europoje.
- Būtų verta prisiminti ir dabar vykstantį Davoso ekonomikos forumą. Bene ryškiausias jo momentas kol kas - Kinijos prezidento kalba, tam tikros jo užuominos apie gresiantį prekybos karą su JAV, kuriame esą laimėtojų nebus, taip pat pasvarstymai apie galimybes atsisakyti branduolinio ginklo... Ką visa tai reiškia?
- Artėjant prie 2 milijardų gyventojų, atominis ginklas nėra vienintelis galios demonstravimo instrumentas... Kinija per porą pastarųjų dešimtmečių sukūrė savo gerovę, remdamasi tuo, kad į jų teritoriją buvo perkelta Vakarų valstybių gamyba ir jiems buvo atvertos rinkos. Natūralu, kad jie grįžti atgal nenori. 1993 metais būdamas Kinijos sostinėje Pekine, mačiau tokius vaizdelius: Maskvos pastatų kopijos, po gatves vaikštinėja būriai žmonių, apsirengę chaki spalvos vienodais vatinukais su blizgančiomis sagomis, žodžiu, vaizdas buvo toks, tarsi būčiau pakliuvęs į gūdų 1940-ųjų sovietmetį... Visi poveikiai, architektūra, mados - viskas buvo skolinta iš Tarybų Sąjungos. Netgi karyboje jie nuolat kopijavo visus tarybinius ginkluotės modelius ir sėkmingai juos pardavinėjo visiems aplinkui. Kai aš apsilankiau Kinijoje dabar, tai pamačiau, kad viskas pasikeitė tiesiog radikaliai - visur matomi angliški užrašai, miestas pasikeitęs neatpažįstamai, 1940-ųjų Maskvos vaizdeliai likviduoti, viskas švyti ir blizga, ekonomikos galia dominuoja... Kinai jau negali šito atsisakyti, o tai reiškia, kad jie padarys viską, kad jų neišvarytų iš milžiniškos Europos rinkos. Žinoma, jie gali sprogdinti ES, kad galėtų po vieną melžti tas karves, o tai ir yra ekonominis karas. Lygiai taip pat kaip kinų bandymai bet kurioje pasaulio vietoje pirkti žaliavas, kaip jų veržimasis į Amerikos kontinentą, naujo, paralelinio Panamos kanalo statyba, veržimasis į Šiaurės Afrikos valstybes... Mes matome tokį Kinijai neregėtą veržimąsi iš už kinų sienos ribų, kuris niekada nebuvo būdingas Kinijos politikai. Tai reiškia, kad negalime iki galo prognozuoti, koks bus galutinis rezultatas, kinai ir patys negali to pasakyti. Nes jie jau dabar peržengė savo ribas, ir tai yra pagrindinis iššūkis pasaulio saugumui, o ekonominis karas jau vyksta gerus 7-8 metus.
- Tuo metu šią savaitę turkai kartu su rusais pirmą kartą atakavo maištininkų pozicijas Sirijoje. Ar tai labiau viešųjų ryšių akcija, ar tai rimtas iki šiol neregėto karinio bendradarbiavimo signalas?
- Kol kas kalbėti apie kokį rimtesnį jų karinį bendradarbiavimą nėra pagrindo. Tai, kad Redžepas Tajipas Erdoganas (Recep Tayyip Erdogan) šantažuoja ES ir NATO, labiausiai kalta absurdiška B.Obamos politika Turkijos atžvilgiu. Amerikiečiai patys pripažįsta, kad jie negali teigiamai vertinti Fetula Giuleno (Fethullah Gulen) veiklos JAV ir turi daug abejonių dėl jo veiksmų teisėtumo. Tačiau R.T.Erdoganui apkaltinus F.Giuleną perversmu, iš JAV pusės ne tik nebuvo pradėtas koks nors tyrimas, bet netgi nebuvo pareikšta jokio apgailestavimo dėl paties perversmo Turkijoje. Mano įvairūs pažįstami ten yra įsitikinę, kad šitas perversmas organizuotas su JAV žinia, o tai santykiams tarp Turkijos ir NATO bloko tikrai nepadeda. Natūralu, kad Turkija sukasi link Rusijos. Šitoje vietoje taip pat nieko nedaroma. Tai yra ydingos ir nusikalstamos B.Obamos politikos rezultatas, o dabar ant D.Trampo galvos nukrenta labai sudėtingas problemų mazgas, kurio lengvai neišriši.
Parengta pagal savaitraštį „Respublika"