respublika.lt

„Imperatoriaus“ Putino pirmojo pasaulis

(0)
Publikuota: 2014 lapkričio 22 12:22:34, Ričardas Čekutis, „Respublikos“ žurnalistas
×
nuotr. 1 nuotr.
PRIĖMIMAS. Australijos premjeras Tonis Ebotas ne itin maloniai priėmė Vladimirą Putiną. EPA-Eltos nuotr.

Svarbiausius šios savaitės pasaulio politikos įvykius bei tendencijas komentuoja Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas Audrius Butkevičius, kuris šiuo metu lankosi Ukrainoje.

 

- Prieš savaitę plataus atgarsio visame pasaulyje sulaukė G20 susitikimas Australijoje. Kas ten įvyko svarbaus? Ką labiausiai reikėtų akcentuoti?

- Pirmiausia krito akis, kad visos Vakarų dvidešimtuko valstybės labai aiškiai konsoliduoja savo pozicijas. Įdomiausia, kad konsoliduoja tas pozicijas netgi su potencialiomis Rusijos partnerėmis, tokiomis kaip Kinija. Pagaliau galima pradėti kalbėti apie atsirandančią tam tikrą bendrą Vakarų politiką Rusijos atžvilgiu. Antra vertus, Vakarų valstybės aiškiai peržengė tam tikrą barjerą, kurį galima būtų įvardyti kaip baimę supykdyti Rusiją. Manau, atėjo suvokimas - ar tu Rusiją bandysi įtraukti į Vakarų valstybių tarpusavio santykių standartus, ar nebandysi - ji vis tiek gyvens savo mitais ir iš tų mitų sukurtais pasaulio vaizdiniais. Manau, kad Vakarų valstybių vadovai priėmė tai kaip duotybę ir dabar bandys savo kritiką Rusijos atžvilgiu organizuoti būtent iš šio atspirties taško. Vadinasi, jų politika bus kur kas aktyvesnė, netgi, sakyčiau, agresyvesnė, išgryninanti aiškius tikslus toje kovoje, kurią Rusija primetė visiems kitiems. Galėčiau netgi pasakyti, kad Vakarų valstybės priėmė rusų idėją, kad karas jau vyksta.

- Po G20 susitikimo labiausiai komentuotas keistas V.Putino elgesys, ypač jo skubus išvykimas, pasiteisinant, kad reikia išsimiegoti, nes kelias tolimas, o pirmadienį - į darbą. Beliko tik papasakoti, kad reikia vaikus į darželį nuvesti... Kas lemia tokį dažnai nenuspėjamą V.Putino elgesį?

- V.Putinas buvo atakuojamas labai sąmoningai. Kaip minėjau, konsoliduota Vakarų politika jau yra vykstantis faktas. Tai parodo ir koncentruotas personalinis spaudimas V.Putinui, o šį spaudimą taikė iš esmės visi G20 vadovai. V.Putino reakcija į tai buvo perdėm vaikiška. Tokiais atvejais yra trys klasikinės išeitys: kautis, bėgti ar apsimesti negyvam. Jis tiesiog pabėgo... Juokinga buvo ir Rusijos reakcija į tai, kaip V.Putinas buvo paliktas sėdėti vienas prie pietų stalo. Reakcija lygiai tokia pati - kvaila, vaikiška, kupina nuoskaudos. V.Putino aplinkos žmonės po to netgi sugalvojo pareikšti, esą imperatorius valgo vienas. Žmogus, kuris leidžia save vadinti imperatoriumi, leidžia savo tarnams viešai įvardyti save vienvaldžiu Rusijos imperijos valdovu, net nesuvokia, kad gyvena XXI amžiuje. Čia reikia pabandyti suprasti, kokiais kvailais mitais jis gyvena, kokios yra jo vertybės, kaip organizuotas jo pasaulis. Ta visa dvaro pompastika, orientuota į XIX a. Rusiją, kurią V.Putinas susikūrė už storų Kremliaus sienų, XIX a. uniformomis aprengti kareivėliai ir iki žemės besilankstanti svita, - mums pasako, kad šitas žmogus save ir suvokia kaip imperatorių su visa jo didybe. O jo aplinka, labai greitai perpratusi tam tikras savo valdovo nuotaikas, puola jam antrinti ir pataikauti. Niekaip negaliu pamiršti, kaip ir Lietuvoje 1992 m. V.Landsbergio tarnai vadino jį „prezidentu“, o jis muistėsi, tarsi nenorėdamas šio titulo priimti, tačiau nerodydamas jokio nepasitenkinimo. Čia yra lygiai tas pats, tik galbūt forma aštresnė. Kas drįstų V.Putiną pavadinti Rusijos imperatoriumi, jeigu nežinotų, kad jis tai mielai priims? Kas galėtų šiuolaikinėje Europoje dar pasakyti tokią akivaizdžią nesąmonę apie savo valstybės vadovą?

- Tačiau jis akivaizdžiai nebuvo patenkintas tokiu „šiltu“ sutikimu. Kokių atsakomųjų veiksmų galima laukti iš Rusijos?

- Akivaizdu, kad Rusija to sutikimo nepriims kaip pamokos ir tikrai nesusivoks. Todėl Rusijos saviizoliacija tik didės. Galima sakyti, orientacija į psichologine prasme agresyvią gynybinę poziciją taps pagrindiniu Rusijos politikos leitmotyvu. Tai, ką mes dabar stebime, šias prielaidas ir patvirtina: atgaivinamas visas senas šaltojo karo laikų karinis arsenalas, visam pasauliui demonstruojamos tarpžemyninės raketos, įvairūs neaiškūs kariniai manevrai prie Vakarų valstybių sienų ir t.t. Toks savęs pateikimas, savo karinės galios demonstravimas, arogancija kaimynų atžvilgiu, žaidimas raumenimis neabejotinai tęsis ir toliau.

- Šią savaitę paskelbta, kad Ukraina atsisako tiesioginių derybų su separatistais, be to, nutrauktas bet koks tiekimas į maištingas sritis, atsisakoma mokėti pensijas ir kitas socialines išmokas, atšauktos visos valstybinės įstaigos. Nejaugi naujoji Ukrainos valdžia atsisako šių teritorijų ir jų gyventojų? Ko laukti toliau?

- Pagrindinis tokio elgesio motyvas yra Ukrainos visuomenės spaudimas, t.y. atsižvelgiama į vidines gyventojų nuotaikas. Ukrainos žmonės nesupranta, kodėl ir toliau regionai, kurie demonstruoja nepagarbą šalies valstybingumui, turi būti šeriami iš biudžeto, kuris didele dalimi sudarytas iš skolintų pinigų. Jie nesupranta, kodėl žmonės, kurie nenori gyventi Ukrainoje, turi būti išlaikomi iš Ukrainos biudžeto, be to, gauna tokius pačius pinigus, kaip ir visi kiti, kurie į tą biudžetą moka mokesčius. Valdžia, ir toliau tęsdama tokią pat politiką, smarkiai rizikuotų sulaukti daugumos Ukrainos gyventojų nepalankumo. Mano požiūriu, tai yra pagrindinis argumentas, o diskusija šiuo klausimu netyla žiniasklaidoje ir politinėse darbotvarkėse, žmonės diskutuoja gatvėse, skambina į radijo stotis ir t.t. Valstybinis suvokimas, kad norint išsaugoti teritorinį vientisumą negalima atsiriboti nuo ten gyvenančių žmonių, per šį daugumos gyventojų nuomonės foną neprasimuša, šis argumentas čia labai sunkiai priimamas. Manau, kad Vyriausybė yra ne viską padariusi aiškindama žmonėms, kokioje situacijoje dabar gyvena tų regionų žmonės. Imkime kad ir Kipro atvejį. Nors dalis šios salos yra turkų rankose, Kipras iki šiol moka pinigus anoje pusėje gyvenantiems žmonėms. Taigi Ukraina toli gražu nėra vienintelė pasaulyje valstybė, kuri turi spręsti šią dilemą.

- Vadinasi, visuomenės nuomonė Ukrainoje ir yra svarbiausias sprendimų priėmimo variklis?

- Noriu atkreipti dėmesį į faktą, kad šiandien Ukrainos visuomenės nuomonės yra labiau paisoma negu kada nors anksčiau. Aš gerai pažįstu Ukrainą nuo Oranžinės revoliucijos laikų iki dabar. Ši valdžia tiesiog negali sau leisti ignoruoti visuomenės nuomonės, nes Ukrainos žmonės yra įsisąmoninę, kad valdžią, jeigu ji netinka, galima pakeisti. Šiandien daugelis valdžioje supranta, kad daugybė žmonių, kovojančių pirmosiose fronto linijose su vadinamosios antiteroristinės operacijos pajėgomis, gali bet kada atsukti ginklą ne tik į bendrą priešą, bet ir į esamą valdžią. Valstybė V.Janukovyčiaus laikais buvo sunaikinusi savo kariuomenę, tačiau kova, kuri vyksta šiandien, iš esmė vyksta paprastų žmonių iniciatyva. Patriotizmo banga, kuri pildo Ukrainos kariuomenę ir motyvuoja žmones eiti ginti savo šalies, yra dviašmenis kalavijas, bet kada galintis kirsti atgal ir verčiantis valdžią paisyti visuomenės nuomonės.

- Persikelkime į Vakarų Europą. Šią savaitę Europarlamente pradėti rinkti parašai dėl Europos Komisijos vadovo Žano Klodo Junkerio (Jean-Claude Junker) atstatydinimo paaiškėjus, kad jo gimtajame Liuksemburge didžiosioms pasaulio kompanijoms buvo sukurtas „mokesčių rojus“. Kokios yra interpeliacijos galimybės?

- Ž.K.Junkeris akivaizdžiai žinojo, kad jo šalyje sukurtos mokesčių vengimo schemos dar iki to laiko, kai jis dirbo Liuksemburgo premjeru. Juokinga tai neigti, nes tai žinojau tiek aš, tiek jūs, tiek didžioji dauguma bent kiek kritiškai mąstančių žmonių. Šiandien mes matome bendrą tendenciją, kad žmonių dalyvavimas politiniame gyvenime dėl permanentinės krizės yra padidėjęs. Visur valdžios yra priverstos kur kas labiau nei anksčiau paisyti visuomenės nuomonės. Tai man leidžia manyti, kad interpeliacija netgi gali pavykti. Aš nesakau, kad kaltas yra tik Ž.K.Junkeris. Tai, kas vyko Liuksemburge, buvo viešas susitarimas, kad tokia politika yra normali, kad tai yra tam tikras visų pripažintas legalus „šešėlis“. Dabar padaryti kaltu vieną Ž.K.Junkerį, daryti jį iešmininku yra neteisinga iš principo. Juk visų kitų valstybių vadovai tuo metu, kai Liuksemburgas gyveno iš mokesčių vengimo schemų, tomis pačiomis schemomis sėkmingai naudojosi ir buvo patenkinti.

- Šią savaitę nepavyko susitarti dėl ES būsimo biudžeto - kol kas visi tampo paklodę į save ir nepanašu, kad konsensusas būtų greitai rastas. Ką prognozuotumėte?

- Tai yra derybų klausimas. Tiesiog neįsivaizduoju tokios situacijos, kad ES biudžetas nebūtų suderintas ir nepriimtas. Europos valstybės savo tarpusavio santykiuose formuodamos įvairius bendravimo parametrus vis labiau artėja link Jungtinių Valstijų pavyzdžio. Prisiminkime, kiek kartų JAV nebuvo suformuotas biudžetas ir visi šalies vadovai bei visas klerkų korpusas sėdėjo be pinigų. Tačiau anksčiau ar vėliau bendras sprendimas randamas. ES vadovams palinkėčiau priimti tą modelį, kuriuo naudojasi kardinolai rinkdami popiežių - kol neišrenka, tol nieko niekur neišleidžia... Šis mechanizmas puikiausiai suveiktų ir Briuselyje.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Kiek kiaušinių suvalgote per Velykas?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s