Graikiškas skurdas lietuviams taptų rojumi

Beveik milijonas Graikijos šeimų gyvena skursdamos, nes per mėnesį jų pajamos sudaro iki 1000 eurų (3450 litų). Tokius duomenis ne per seniausiai paskelbė Graikijos statistinių tyrimų centras. Prasta padėtis Graikijoje, o Lietuvoje? Mūsų šalies šeimoms graikiškas skurdas atrodytų tarsi svajonė, nes čia skurstančiomis laikomos tos šeimos, kurių pajamos per mėnesį sudaro perpus mažiau - 1572 litus. Nors Europos Sąjunga bando visose šalyse įtvirtinti vienodas teises ir lygybę, gyvenimo kokybės standartai jose vis dar skiriasi kaip diena ir naktis.

Graikai skursta

Graikijos valdžia guodžiasi, kad šalis iš lėto brenda iš ekonominės krizės, kad šiais metais bus atsiskaityta su Europos Sąjunga ir Tarptautiniu valiutos fondu už suteiktą finansinę pagalbą. Tačiau, kaip „Respublikai“ pasakojo Graikijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Jurga Montvydaitė-Skarentzos, eiliniai Graikijos piliečiai sunkiai jaučia atsigavimą. Nedarbas šalyje vis dar siekia 27 proc., o skurstančiųjų nemažėja.

Tiesa, nemažai daliai lietuvių graikiško skurdo riba - 475 eurai (1642 litai) asmeniui - neatrodytų tokia jau katastrofiška. Su tuo sutinka ir J.Montvydaitė-Skarentzos. Tačiau, pasak jos, pragyvenimas Graikijoje yra brangesnis nei Lietuvoje.

„Daugybė žmonių Graikijoje neturi darbo, jie turi išgyventi iš 500 eurų per mėnesį. Sutinku, kad Lietuvoje tai atrodytų labai geri pinigai, bet jei vertinsime pagal pragyvenimo lygį Graikijoje - tai yra maždaug tiek, kiek Lietuvoje 500-600 litų“, - paaiškino ji.

„Kainos kyla - elektros, produktų, paslaugų, mokesčiai didėja, o atlyginimai - ne. Yra nemaža dalis žmonių, kurių atlyginimai privačiame sektoriuje vėluoja nuo 3 iki 6 mėnesių. Neseniai buvo paskelbtas šokiruojantis Graikijos statistikos tyrimų centro tyrimas, kad net 900 tūkst. šeimų - beveik vienas milijonas - gyvena ties skurdo riba. Tai reiškia, kad 3 asmenų šeima per mėnesį turi pragyventi iš mažiau nei 1000 eurų (3450 litų). Tai šokiruojantis dalykas!“ - apie graikų išgyvenamą krizę pasakojo lietuvių bendruomenės pirmininkė.

Tačiau nemažai daliai lietuvių toks skurdas atrodytų tarsi rojus. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, santykinio skurdo riba vienam asmeniui 2012 metais sudarė 749 litus, o keturių asmenų šeimai, susidedančiai iš dviejų suaugusiųjų ir dviejų vaikų iki 14 metų, - 1572 litus.

Skurdas skurdui nelygus

Beje, pagal ES statistikos agentūrą „Eurostat“, Lietuva pagal santykinį skurdą yra tik 8-oje vietoje ES po Graikijos, Rumunijos, Ispanijos, Bulgarijos, Kroatijos, Italijos ir Latvijos. 2012 m. 18,6 proc. Lietuvos gyventojų gyveno žemiau skurdo rizikos ribos, Latvijoje - 19,4 proc. gyventojų, Italijoje - 19,4 proc., Kroatijoje - 20,5 proc., Bulgarijoje - 21,2 proc., Rumunijoje - 22,6 proc., Graikijoje - 23,1 proc.

Tačiau ar lietuviai iš tiesų gyvena geriau nei graikai, italai? Vilniaus universiteto profesorius ekonomistas Romas Lazutka aiškino, kad objektyviai palyginti skirtingų šalių skurdo lygį nėra lengva. Pasak jo, skurdas skurdui nelygus, nes šalyse skiriasi gyventojų įpročiai, gyvenimo kokybė. Pavyzdžiui, turtingesnėse šalyse skurdžiai gyvenanti šeima gali būti laikoma net ta, kuri turi automobilį, indaplovę, gyvena palyginti patogiai. O kaip atrodo skurdas Lietuvoje? Dažniausiai prieš akis iškyla provincijos vaizdas - aptriušę namai, lauko tualetai...

„Žinoma, galime sakyti, kad mums pragyvenimui užtenka kur kas mažesnės sumos nei Graikijoje, bet tas gyvenimas juk yra skurdesnis. Pasigirsta ir Lietuvoje kalbų, kad pašalpas reikia diferencijuoti, nes kaime ir didmiestyje pragyvenimo lygis skiriasi. Vilniuje brangesnis šildymas, brangesnė būsto nuoma, o kaime žmogus gali pats malkomis pasikūrenti. Bet jei jam tenka eiti vandens į šulinį pasisemti, kokia čia gyvenimo kokybė? Tai tragedija, kai žmogus negali nusipirkti tų elementarių paslaugų“, - apgailestavo ekonomistas.

„Rizikinga lyginti šalis, - pridūrė jis. - Tas, kuris skursta Vokietijoje, su tokiomis pajamomis tikrai neskurstų Lietuvoje. Tačiau tas, kas skursta Lietuvoje, tikrai neskurstų Afrikoje. Jei lygintume save su kitomis šalimis, pavyzdžiui, ukrainiečiai mums labai pavydėtų pajamų, ekonomikos lygio. Santykinis skurdas yra sudėtingas dalykas. Žinoma, kai žiūrime į labiau ekonomiškai išsivysčiusias šalis, mums atrodo, kad esame labai nuo jų toli. Tačiau tose šalyse ir išlaidos yra kitos. Pas mus daug kas sako, kad kainos yra kaip Vakaruose. Taip, prekių kainos yra panašios, bet paslaugų, nekilnojamojo turto kainų, mokesčių skirtumai yra labai dideli. Be to, labiau ekonomiškai atsilikusiose šalyse žmonių įpročiai taip pat skiriasi. Skurdesnių šalių gyventojai labiau linkę apsitarnauti patys save - patys pasidaryti smulkų remontą, tapetus išsiklijuoti, patys skalbtis ir t.t., o turtingesnėse šalyse žmonės įpratę šias paslaugas pirkti, todėl skaičiuojama, kad jiems pajamų reikia daugiau“.

Tiesa, jis pridūrė, kad statistika realios Lietuvos padėties dar neatspindi, mat dalis mūsų šalies žmonių slepia šešėlyje gaunamas pajamas.

„Negalima sakyti, kad visi skurstame, nes gyvenimo lygis labai skirtingas. Dalis žmonių Lietuvoje skursta, dalis klesti. O jei lyginsime vidutiniškai su Vakarų šalimis - sunku pasakyti, kada tas atsilikimas bus įveiktas, kada tą skirtumą mes sumažinsime. Mūsų sukuriamas produktas jau siekia 60-70 proc. ES vidurkio, kai gūdžiais 1992-1993 metais jis buvo tik apie 35 proc. Taip, mes vejamės, vejamės... Bet lengva vytis, kai esi labai nusmukęs“, - sakė ekonomistas.

R.Lazutka akcentavo, kad santykinis skurdas skaičiuojamas ne šiaip sau, o tam, kad padėtų valdžiai suorientuoti, kokioms šeimoms reikalinga parama. „Tačiau mūsų valdžia į tą skurdo ribą visiškai nereaguoja. Mūsų valdžia padeda šeimoms, kurių pajamos nesiekia 350 litų vienam šeimos nariui per mėnesį. Tačiau jei asmuo vienišas? Jam taip pat padedama, kai jo pajamos yra ne didesnės nei 350 litų, nors santykinio skurdo riba yra dvigubai didesnė. Mums nebūtų jokios prasmės užsidėti tokią skurdo ribą kaip, pavyzdžiui, Graikijoje, nes valdžia tada galėtų tik skėstelėti rankomis ir pasakyti, kad nieko negalime padėti“, - reziumavo profesorius.

Teisėti lūkesčiai ne visur vienodi

Politikai dažnai akcentuoja, kad Lietuva - ES šalis ir mums privalomi jos standartai. Tačiau prie europietiškų gyvenimo kokybės standartų mūsų piliečių priartinti neskubama.

Senųjų ir naujųjų Bendrijos narių piliečiai vis dar nėra lygūs. Štai į euro zoną įstoję estai turėjo gelbėti graikus nuo skurdo, nors pačioje Estijoje tas skurdas yra kur kas gilesnis. Ar tai socialiai teisinga? Seimo socialinių reikalų ir darbo komiteto narė Kristina Miškinienė sutinka, kad ne. Tačiau toks jau tas europietiškas solidarumas...

„Aš suprantu, kad situacija labai skirtinga - ir pensijų, ir darbo užmokesčio tose šalyse, kurios išgyvena krizę. Tačiau jose taip jau buvo susiklosčiusios tradicijos, darbo apmokėjimo, socialinės garantijos buvo didesnės nei mūsų valstybėje. Aš labiau linkusi mus lyginti su naujosiomis ES narėmis. Kitos išeities nėra. ES tikslas yra kiek įmanoma užtikrinti panašią gyvenimo gerovę visose narėse, bet socialinė politika - nacionalinė politika. Mes dalijamės patirtimi, mokomės vieni iš kitų ir taip stengiamės pasiekti geresnių rezultatų. Bet užtikrinti, kad visur gyvenimas būtų vienodas - tiesiog neįmanoma. Kad ir kaip ten būtų, solidarumo principas mūsų, mažų valstybių atžvilgiu, ne visai teisingas. Sutinku, kad ne visai teisinga gelbėti geriau gyvenančius, kai patys viduje turime daug problemų, bet veikia tarptautiniai susitarimai, kad vieni kitiems turime padėti“, - aiškino Seimo narė.

Ko šalies politikai imsis, kad lietuvių skurdas sumažėtų? K.Miškinienė teigė, kad valdžia ieško būdų, kaip skatinti darbo vietų kūrimą, tačiau konkrečių priemonių taip ir nepaminėjo.