Europai vadovauja jos idėjiniai priešai

- JAV prezidentas Donaldas Trampas (Donald Trump) šią savaitę eilinį kartą pareikalavo iš prokurorų pagaliau nutraukti tyrimą dėl Rusijos kišimosi į rinkimus, kadangi tai kompromituoja pačią valstybę. Kokios apskritai yra šio tyrimo perspektyvos ir kokia jo prasmė? Kas daugiausia iš to gauna naudos?

- Iki šio momento D.Trampas buvo gerokai varžomas ir spaudžiamas šio tyrimo pagalba. Jo artimiausias bendražygis ir gerai žinomas politikos technologas Polas Menafortas (Paul Menafort) yra teisiamas, jam gresia didžiulė bausmė, o tai tiesiogiai yra susiję ir su D.Trampu. Iš esmės jeigu P.Menafortas pradės kalbėti, tai jau vien to, ką aš žinau apie visą jo veiklą, tikrai pakaks, kad D.Trampas būtų labai stipriai spaudžiamas. Taigi šis tyrimas gali neturėti tokios demonstratyvios juridinės perspektyvos, kitaip tariant, pats D.Trampas galbūt ir nebus nuteistas ar pašalintas iš užimamo posto impičmento pagalba, tačiau tai, kad jo sprendimai bus veikiami ir jis nuolat privalės derinti veiksmus su grupuote, kuri jį atakuoja dėl šio skandalo, yra akivaizdu jau dabar. Žmogus, atėjęs iš verslo, kuriame praleido daugiau negu 40 metų, negali neturėti jokių „uodegų“. Negali būti, kad jis neturėtų skeletų spintose... Dabar šių skeletų paieška vyksta. Nėra didelio skirtumo, ar ten kokia nors linksma moterėlė jį kaltina nepripažįstant nuodėmingos meilės ryšio, ar dar kitos damos, ar slegia P.Menaforto problemos, ar rusų paveikti prezidento rinkimų rezultatai - klausimas tik vienas: kada visa ši istorija pradės rimtai grėsti D.Trampo, kaip JAV prezidento, legitimumui? Visi šių istorijų eksploatuotojai elgiasi gudriai - jie nepakelia klausimo iki tos kritinės ribos. Matyt, lygiai taip pat, kaip D.Trampas per savo advokatus mokėjo linksmoms damoms, su kuriomis jis turėjo reikalų, taip dabar jis moka ir berniukams, su kuriais priverstas turėti reikalų. Kitaip šnekant, jis yra melžiamas, o tai reiškia, kad Jungtinių Valstijų prezidentas yra veikiamas. Žinoma, tai yra pavojinga.

- Tos istorijos eksploatuojamos ilgą laiką. Kokį pavojų tai kelia JAV politinei sistemai?

- Pamąstykime, o iš kur atsirado tokie drastiški veiksmai, sprendžiant europinių muitų klausimus? Ar už to nestovi kokios nors grupuotės, kurios mąsto ne toliau kaip 14 valandų į priekį ir kurių interesai yra ginami. Štai apie ką verta visiems susimąstyti, nes tokiuose reikaluose atsitiktinumų nebūna...

- Tuo metu Jungtinės Valstijos įvedė sankcijas dviem Turkijos ministrams. Kur slypi pagrindinė JAV ir Turkijos santykių problema?

- Ši problema - Izraelyje... Svarbiausias klausimas čia toks: kokią poziciją užima Turkija Izraelio vedamo konflikto regione atžvilgiu? Taip pat: kokią poziciją Turkija užima Irano ar Sirijos atžvilgiu? Turkijos prezidento panislamizmas čia ne mažiau svarbus, nes jis praktiškai atsisako proeuropietiškos Atatiurko vykdytos politikos, kai Turkiją buvo bandoma išvesti į pasaulinių valstybių gretas, tačiau šiuo metu iš viso to liko tik europietiškas švarkas... Redžepas Tajipas Erdoganas (Rajep Tayyip Erdogan) traukiasi iš šalies europeizacijos proceso. Jo politika vis labiau primena buvusio Osmanų imperijos sultono Suleimano politiką Europos atžvilgiu, todėl tenka klausti: kada mes juos vėl susitiksime ties Viena ir kas bus tas europietis, kuris privers trauktis turkus iš Europos. Visi tie bandymai įsileisti turkus į Europą buvo žalingi, tai yra labai keistos politikos ženklai. Tačiau nepavykus to realizuoti artimiausioje perspektyvoje R.T.Erdoganas ėmėsi alternatyvos Europos politikai. Jis yra labai panašus į Vladimirą Putiną, kuris pirmaisiais savo valdymo metais taip pat mėgino įeiti pro visas uždarytas duris: ir į NATO, ir į Europos Sąjungą, būti visiems draugas ir su visais susitarti. Tačiau niekas nepatikėjo jo geromis intencijomis. R.T.Erdoganas taip pat kurį laiką žaidė tokį žaidimą: aš noriu būti su jumis, noriu būti jūsų gerbiamas ir mylimas kaimynas... Tačiau visi greitai suprato, kuo tokia „meilė“ gali pasibaigti. Todėl R.T.Erdoganas, kaip ir V.Putinas, dabar užėmė labai aiškias pozicijas. Tai yra Europos priešo pozicijos. Ir čia jau reikia klausti Europos: kaip ji ruošiasi gintis, turėdama visos Afrikos problemą, Turkijos problemą, Rusijos problemą, Kinijos problemą, taip pat Jungtinių Valstijų problemą?.. Jokio rišlaus ir suprantamo atsakymo į šį klausimą nesu girdėjęs.

- JAV ir Irano santykiai: pastaruoju metu buvo daug apsižodžiavimų, abipusių grasinimų, po to D.Trampas pasiūlė Iranui susitikti su jo lyderiais be jokių išankstinių sąlygų, Iranas tarsi atsisakė... Ar visa tai neprimena istorijos su Šiaurės Korėja, kuri vystosi panašiai?

- Be abejo, primena. Nes D.Trampo derybinė schema yra viena ir ta pati iki nuobodumo. D.Trampas pačioje savo kadencijos pradžioje save pristatinėjo kaip labai didelį derybų specialistą, tačiau paaiškėjo, kad jis daugiau nei dviejų derybinių schemelių ir nenaudoja: iš pradžių gerokai paspausti, pagrūmoti, sutraukti visuomenės dėmesį į derybinius reikalus, po to ieškoti susitarimo po stalu, vesti separatines derybas, o finale pasiekti abiem pusėms daugiau mažiau priimtiną susitarimą, kuris bet kokiu atveju yra geresnis dalykas, negu sunkiai prognozuojamas karinio pobūdžio konfliktas. Tai ir yra visa schema.

- Šią savaitę Centrinėje Afrikos Respublikoje buvo nužudyti trys rusų žurnalistai, kurie esą kūrė dokumentinį filmą apie toje šalyje veikiančią rusų samdinių „Wagner“ grupę, prieš tai liūdnai pagarsėjusią Ukrainoje bei Sirijoje. Ką rusai dabar veikia Afrikoje? Beje, pastaruoju metu pastebimas kur kas aktyvesnis rusų bičiuliavimasis su įvairiais Afrikos vadukais, negu paprastai...

- Sutikime: negalima juk leisti, kad kažkokie žurnalistai sužlugdytų valstybinės politikos lygio reikalus... Kalbant rimtai, čia reikėtų prisiminti neseną istoriją. Tarybų Sąjungos kariniai ekspertai veikė įvairiose Afrikos valstybėse ir jie ne kartą buvo pastatyti prie sienos bei sušaudyti. Žinoma, man gaila žurnalistų, bet aš tiksliai nežinau, kieno pusėje jie buvo. Ar tikrai jie buvo siųsti Michailo Chodorkovskio? Egzistuoja pradinė informacija, kad tai buvo žmonės, filmuojantys „Wagner“ grupės įtakas įvairiems perversmams Afrikoje, mėginant Rusijai įsitvirtinti buvusiose Tarybų Sąjungos pozicijose. Tačiau tai tik vienas vaizdelis. O kitas vaizdelis yra tas, kad šie žmonės tik dangstėsi savo ryšiais su M.Chodorkovskiu. Jeigu kažkas rodo žurnalisto pažymėjimą ir sako, kad štai aš dirbu Rusijos opozicijos aktyvisto įgaliotas, dar nereiškia, kad taip yra iš tikrųjų. Aš negaliu daugiau pasakyti šiuo konkrečiu klausimu. Tačiau akivaizdu, kad Rusija tikrai bando grįžti į buvusias Tarybų Sąjungos pozicijas Afrikoje, jų samdiniai ten siunčiami siekiant išnaikinti visas grupes, besipriešinančias šiai tendencijai, įskaitant ir pačius rusus, kurie atstovauja M.Chodorkovskio opozicijai.

- Tęsiant rusiškąją temą, prisiminkime, jog šią savaitę paaiškėjo, kad Maskvai pernelyg brangu yra gaminti naujausios modifikacijos tankus „Armata“, be to, nėra jie tokie geri, kaip kad dar neseniai liaupsino pati rusiška propaganda. Kodėl rusams nesiseka tobulinti savo ginkluotės rūšį, kuri ilgą laiką buvo laikoma jų stipriąja puse?

- Rusija taip pat kenčia nuo milžiniško protų nutekėjimo. Rusijai, turint galvoje jos dydį, smarkiai trūksta inžinerinio personalo. Ji daugybę metų nieko neinvestavo į mokslinių tyrimų institutus, į tradicinės ginkluotės vystymą. Iki šiol ji tik eksploatavo dar tarybiniais laikais sugeneruotas idėjas gynybos ir saugumo srityje, labai nežymiai jas patobulindama. Todėl dabar išmestas maždaug toks pareiškimas: „Kam mums reikalinga ta „Armata“, jeigu T-72 puikiai funkcionuoja“? Tai tik vienas momentas. Kitas, daug svarbesnis, momentas yra šis: tanko, kaip kovinės priemonės, galinčios kontroliuoti tam tikrą teritoriją, arba tankų grupės, kurią savo strateginio proveržio galia būtų galima lyginti su lėktuvnešiu, vaidmeniui gynyboje ateina galas. Nori nenori, bet kosminės ginkluotės atsiradimas, labai tikslios techninės žvalgybos galimybės sudėliojo visus taškus. Investuoti į moraliai pasenusią idėją nėra prasmės. Aš kalbu ne apie konkretų tanką „Armata“, o apie tanko, kaip karinės priemonės, idėją. Jeigu taktiniuose konfliktuose tanko vaidmuo nemažėja ir artimiausius 50 metų niekur nedings, strateginiam konflikte, kuriam ruošiasi Rusija, tanko vaidmuo nesvarbus - ar tai bus „Armata“, ar T-72. Visa tai yra mušta korta. Mes turime naują paradigmą gynybos ir saugumo organizavimo srityje, todėl tankas čia jau nėra proveržio ginklas.

- Aptarkime migracijos klausimus. Šią savaitę Europos Komisija nusprendė Ispanijai skirti dešimtis milijonų eurų, kadangi ispanai jau nesusitvarko su į jos teritoriją Maroko anklave besiveržiančiais migrantais. Ar jums tai neprimena mėginimų liepsnojantį mišką užgesinti eurų kupiūromis, barstant jas iš malūnsparnio? Na gerai, tarkime, ispanai tų pinigų nevogs, o gražiai aprengs ir pamaitins migrantus. O ką darys toliau? Paims už rankyčių ir palydės juos į Vokietiją, kur jie taip trokšta pakliūti?

- Tai yra lyderių klausimas. Šiandien Europoje mes turime lyderius, kurie imigracijos krizę ir sukėlė, sveikindami visas tas plūstančias ekonominių migrantų minias išskėstomis rankomis. Mes turime lyderius, kurie slėpė nuo Europos žmonių pačią migracijos problemą ir migrantų vykdomus nusikaltimus. Lyderius, kurie viešus vokiečių moterų prievartavimus Kelne Naujųjų metų naktį dangstė, naudodami atvirą politinį spaudimą visai žiniasklaidai. Kodėl dabar mes galime norėti, kad šitie „lyderiai“ staiga pakeistų savo pozicijas ir imtųsi spręsti problemą iš esmės. Jeigu kalbėtume tiesiai, šiandien mes turime Briuselio valdžioje laisvosios Europos priešus. Tai nėra tie žmonės, kurie ieškotų problemos sprendimo - jie dirba vienoms ar kitoms finansinėms-pramoninėms grupuotėms. Jie yra vadinamųjų tinklinių valstybių statytiniai. Jie nėra Europos idėjos nešėjai ar apologetai. Mes nieko kito iš finansinių grupuočių tarnų ir negalime tikėtis.

- Bet kartais ir Briuselyje pasigirsta sveikesnio proto balsų, net buvo mėginama sakyti, kad reikia Afrikoje steigti migrantų stovyklas, investuoti į žemyno infrastruktūrą, tartis su vietos vadukais...

- Gal jie pasiskaitė „Respubliką“, kur mes tokias rekomendacijas davėme prieš kelerius metus. Tai, ką mes nuolat aptarinėjame, iš tikrųjų nėra joks genialus sprendimas. Tai tiesiog vienintelis sveiko proto padiktuotas sprendimas, kurio nesiimama todėl, kad tai kerta per finansinių-pramoninių grupuočių interesus. Kažkoks sveikai mąstantis Europos politikas, taip ir nesupratęs, kad jis dalyvauja Europos priešų susirinkime, išmetė šią idėją, kuri buvo sėkmingai numarinta... O viskas yra labai paprasta. Reikia pirkti teritorijas Afrikoje, ten kurti infrastruktūrą ir dislokuoti migrantų stovyklas. Be to, Europa turi mokėti duoklę Afrikos tautoms už savo juodus darbus pradedant 16-uoju šimtmečiu. Nori nenori Europa turi investuoti į Afrikos vystymąsi, švietimą, jos žmonių ugdymą. Kito kelio nėra. Kitas kelias reiškia pačios Europos sunaikinimą, t.y. civilizacijos, kuri sudėjo pagrindus žmonijos vystymuisi, likvidaciją. Vien todėl, kad Angela Merkel ignoruoja šituos dalykus, turiu visišką teisę ją vadinti Europos prieše.

- O tuo metu Afrikoje, Zimbabvėje, po rinkimų prasidėjo eilinis smurto proveržis, žūva niekuo dėti rinkėjai, kyla riaušės su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Kodėl Afrikoje taip sunkiai mokomasi demokratijos?

- Todėl, kad yra kur kas paprasčiau tikėtis paimti valdžią, pasinaudojant ginklu. Netgi mes Lietuvoje turėjome tokius bandymus, kai ponas Vytautas Landsbergis ir jo aplinka stimuliavo jauną Lietuvos valstybės kariuomenę padaryti žingsnius, sulaužant natūralią rinkimų proceso seką ir atvedant į valdžią po naujų rinkimų opozicinę grupuotę. Aš tai mačiau savo akimis, čia pat, iš savo kolegų politikų, su kuriais bendravau. Tai kodėl aš turėčiau galvoti, kad Zimbabvėje veikiantys vyrukai negali pasiduoti panašioms pagundoms? Pažvelkime atgal į Europą nuo Pirmojo pasaulinio karo laikų. Ne tik Lietuvoje buvo 1926 metų perversmas. Visa Europa buvo pakliuvusi į įvairių diktatorių rankas, o tai galų gale atvedė prie Antrojo pasaulinio karo ir milžiniško masto žmonių žudynių. Tačiau kas mus skiria nuo tos epochos? Vos 100 metų? Evoliucijos požiūriu, o tuo labiau žmonių dvasinės-psichinės evoliucijos požiūriu tai yra niekas.