D.Trampo komandoje Amerikos lietuvis žada dirbti ir Lietuvai

Į Lietuvą du kartus per metus grįžtantis J.Prunskis yra Ilinojaus skausmo instituto įkūrėjas ir medicinos direktorius. O dabar oficialiai patvirtintas JAV Sveikatos ir žmogiškųjų paslaugų departamente neseniai įsteigtos Tarpvyriausybinės skausmo valdymo gerosios patirties darbo grupės narys.

- Kaip susiklostė, kad gavote pasiūlymą dirbti D.Trampo komandoje? - „Vakaro žinios“ paklausė dr. Jono PRUNSKIO.

- Kai rinkimų etape liko du kandidatai: dabartinis prezidentas ir Hilari Klinton (Hillary Clinton), aš apsisprendžiau remti D.Trampą ir tapti jo finansiniu rėmėju, nes manau, kad jo laimėjimas naudingesnis tiek JAV, tiek Lietuvai. Be to, esu šiek tiek žinomas JAV dėl savo profesinio darbo, todėl man buvo pasiūlytos pareigos. Tiesa, aukštesnės, nei dabar užimu. Tačiau jų turėjau atsisakyti, nes tai buvo pozicija, reikalaujanti dirbti visą darbo dieną. O tai reiškia, kad turėčiau atsisakyti mano gydytojo praktikos institute.

Todėl labai apsidžiaugiau, kai man buvo pasiūlytos dabartinės pareigos. Dirbame šešias savaites ir pirmieji darbai jau atlikti. Svarbiausia problema, kurią turėsime spręsti, yra būdinga tik JAV - tai didžiulis mirštamumas nuo narkotinių medžiagų. Kasdien 115 asmenų žūsta nuo perdozavimo. Tai rimčiausia vidinė šalies problema. Mūsų darbo grupės uždavinys - iki sausio mėnesio parengti problemos sprendimo planą.

- Ar darbe teks dažnai bendrauti su JAV prezidentu?

- Esu buvęs viename kambaryje su D.Trampu, esame pasisveikinę per atstumą linktelėdami vienas kitam. Tačiau mano tikslas nėra prasibrauti paviršutiniškam pokalbiui su lyderiais. Man svarbiau, kad manimi pasitikėtų tie žmonės, kurie puikiai pažįsta prezidentą ir kurių patarimų prezidentas klauso. D.Trampo aplinkoje yra žmonių, kurie su juo dirba jau 20 ar 30 metų. Manau, per juos lengviau įtikinti vadovą dėl mano pateikiamų siūlymų ar sprendimų.

Štai ir šią savaitę jau turėjau daug prasmingų susitikimų Lietuvoje, po kurių paskambinau į Vašingtoną perduoti rūpesčių, kuriuos išgirdau. Nors tai nebuvo temos, susijusios su mano sritimi. Būnant patvirtintu patarėju atsiveria tam tikros papildomos galimybės, kuriomis norėčiau pasinaudoti Lietuvos naudai.

- Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė neseniai dalyvavo JAV ir Baltijos šalių vadovų susitikime, kurio metu D.Trampas pasakė, kad tik visiški kvailiai nenori draugauti su Rusija. Kaip manote, kam buvo skirta ši prezidento replika?

- Buvau šiame susitikime Baltuosiuose rūmuose. Manau, nieko nenustebina kartais netaktiški ar nesuprantami D.Trampo pasisakymai. Jūsų pateikta frazė - puikus pavyzdys. Tačiau reikia atsiminti, kad jis yra puikus derybų ekspertas, turintis savo, kartais tik jam suprantamą, būdą derėtis. Be to, D.Trampas nesileidžia į konfliktus ten, kur to daryti nereikia. Todėl nenustebčiau, jei tai buvo pasakyta ruošiantis dar tik ateinančioms deryboms. Mes juk nežinome, kas vyks už uždarų durų. Galbūt dėl to jis vengia viešojoje erdvėje konfliktuoti su Vladimiru Putinu.

- Laukiant D.Trampo ir V.Putino susitikimo jau dabar spėliojama, esą susitikę du didžiųjų valstybių vadovai pasidalins pasaulį, taip pat ir Baltijos šalis.

- Nemanau, kad taip nutiks. Bet gerai, kad mes kalbamės paskutinę mano viešnagės dieną Lietuvoje, nes pastebėjau vieną tendenciją, kurią norėčiau pasakyti. JAV, kaip ir daugelyje didelių šalių, labai skiriasi naujienos, priklausomai nuo to, kokį televizijos kanalą esi įsijungęs. Pavyzdžiui, Amerikoje jau kurį laiką mažai kas žiūri CNN, kuris plačiai cituojamas Lietuvoje. Kalbėdamas ne tik su aukštais politikais, bet ir su paprastais žmonėmis jaučiuosi, lyg klausyčiausi CNN suformuoto požiūrio. Nesakau, kad tai geras ar blogas kanalas, tiesiog sakau, kad dauguma Lietuvos žmonių gauna informaciją tik iš vienos pusės. Todėl siūlau ne tik eiliniams žmonėms, bet ir politikams išgirsti ir kitokių pozicijų. Tai padės susikurti savo nuomonę.

- Gimėte ir užaugote Čikagoje, tačiau puikiai kalbate lietuviškai.

- Viskas priklauso nuo to, kokias vertybes mums įdiegia tėvai. Man atrodo nesuvokiama, kaip dviejų lietuvių šeimoje jų vaikai nekalba lietuviškai. Visai nesvarbu, kokioje šalyje jie gyvena. Aš augau namuose, kur buvo draudžiama kalbėti angliškai. Taip pat auklėjau ir savo vaikus, todėl jie puikiai kalba, skaito ir rašo lietuviškai. Tai, kad mes, lietuviai, sugebame saugoti savo istoriją ir kalbą - didžiulė vertybė. Gyvendamas Amerikoje ir daug bendraudamas su lietuviais galiu pasakyti, kad bet kuri didelė šalis galėtų pasimokyti iš mūsų, kad net ir maža valstybė, jeigu ji užaugina vieningus žmones, gali pasiekti net ir iš pirmo žvilgsnio atrodančių neįmanomų tikslų.