1 nuotr.Šiais laikais apie Libiją dažniausiai girdime iš kone kasdien skelbiamų pranešimų, kaip prie Italijos krantų išgelbėta arba nuskendo eilinė pabėgėlių partija. Kas atsitiko su šia valstybe? Kodėl „Kadafio režimo“ laikais niekas iš šalies nebėgo, o NATO pajėgoms „įvedus demokratiją“ valstybė iš esmės sugriuvo? Į šiuos klausimus „Respublika“ bandė rasti atsakymus kartu su islamo tyrinėtoju, politologu prof. dr. Egdūnu Račiumi.
- Kodėl žmonės masiškai bėga iš Libijos? Kas ten vyksta?
- Vis dėlto bėga nebūtinai „iš“, o „per“. Žinoma, didžioji dalis pabėgėlių yra Libijos gyventojai, tačiau prie jų prisideda Sacharos Afrikos gyventojai, kurie visuomet migravo vienokiais ar kitokiais keliais. Pavyzdžiui, dar prieš dešimtmetį buvo labai populiarus migracijos maršrutas per Vakarų Sacharą į Ispaniją ir jai priklausančias salas. Dabar šis kelias tapęs kiek sudėtingesnis, o štai Libijos kelias tapo daugeliui priimtinesnis, nors nebūtinai saugesnis. Libijoje, kaip žlugusios valstybės teritorijoje, ir gretimose žlungančiose valstybėse susiklostė nusikalstamų grupuočių tinklai, kurie net per ekstremistų ir kitokių teroristų valdomas teritorijas sugeba gana saugiai pervesti tas pabėgėlių grupes. Kitaip tariant, šis kelias yra gana saugus iki tos vietos, kai tie žmonės atsiduria Libijos pakrantėje prie Viduržemio jūros. Suprasdami, kad paklausa yra labai didelė, tų organizuotų grupuočių žmonės stengiasi užtikrinti, kad kelionė per žemyną būtų kiek įmanoma saugesnė, tačiau didžioji problema prasideda pačioje Libijoje, nes nuolat trūksta laivų ir jie yra prastos kokybės, o ja rūpinamasi mažiausiai. Ten yra tiesiog spūstys tų afrikiečių, kurie stengiasi patekti į Europą. O kadangi Libijoje valstybė kaip tokia nefunkcionuoja, nepaisant formaliai esančių dviejų vyriausybių ir dviejų parlamentų, tai ir pakrančių apsauga yra tik nominali. Nenustebčiau, jeigu paaiškėtų, kad ir pakrančių apsaugos oficialūs darbuotojai yra tų grupuočių nariai. Kita vertus, Libija yra palanki vieta ta prasme, kad nuo jos yra labai arti Italijai priklausančios salos.
- O kodėl Libija vadinama žlugusia valstybe? Ar egzistuoja kokios nors oficialios valdžios struktūros? Pagaliau kas ir kur palaiko tvarką šalyje? Kokia ten sistema?
- Yra toks klasikinis posakis: revoliucija pradeda valgyti savo vaikus... Iš tikrųjų taip ir įvyko. Pirmiausia reikia suprasti, kad Libija niekada nefunkcionavo kaip organinė, vientisa valstybė. Ji yra sintetinė valstybė, t.y. tokios valstybės kaip Libija istoriškai nebuvo. Pasitraukus italams čia liko dvi skirtingas kultūrines patirtis turinčios dalys, ir jos buvo sujungtos į vientisą valstybę. Tai yra Tripolitanija ir Kirenaika. Nors tuo metu susikūrusi Libijos monarchija sostine natūraliai galėjo pasirinkti rytinį Bengazio miestą, monarchas, nenorėdamas marginalizuoti Tripolitanijos, pasirinko sostine Tripolį. O štai pietinėje šalies dalyje apskritai gyvena ne arabai, o berberai. Atitinkamai jų ir etninė, ir kultūrinė tapatybė bei gyvensena smarkiai skiriasi nuo arabų, kurie gyvena pakrantėse, tapatybės. Čia grynai etnine prasme Libija niekada nebuvo vientisa. Didelį vaidmenį atliko ir klaninė-regioninė tapatybė, kuri Kadafio laikais buvo brutaliai slopinta, o dabartinėje Libijoje atsiskleidė pačiomis šlykščiausiomis formomis. Kitaip tariant, dabar apie Libiją jau kalbama per konkretaus miesto prizmę - pavyzdžiui, ginkluota grupuotė, kilusi iš tokio ar tokio miesto... Jie nėra tarpusavyje susiję giminystės ryšiais, nei yra kokios nors vienos ar kitos genties atstovai, tačiau jų tapatybė siejama su jų kilmės teritorija. Tai štai dabar tarpusavyje kovoja berberai prieš arabus, o imant atskirai - miestai prieš kitus miestus... Kitas dalykas: keturis dešimtmečius valdant Kadafiui nebuvo galima viešai reikšti savo politinių ar kokių nors kitų pažiūrų. Tačiau tos pažiūros vienaip ar kitaip formavosi, ir dabar Libijos visuomenė suskilo ir tų pažiūrų bei ideologinių simpatijų pagrindu. Taigi, tiek regioninė tapatybė, tiek religijos vaidmuo ideologijose suteikė papildomą sprogstamąjį užtaisą. De facto Libija suskilo į feodus, kuriuos valdo regioniniu pagrindu ir ideologijos vienijamos ginkluotos draugovės. Netgi tame pačiame viename mieste dabar tarpusavyje kovoja atskiros grupuotės.
- Tačiau, imant stambesnį valstybės paveikslą, ten „po demokratijos pergalės“ susiformavo bent nominali valdžia ar ne?
- Po rinkimų išrinktasis parlamentas, nuolat paskirdamas ir atšaukdamas vyriausybes, tiesiog save diskreditavo. Todėl didelės grupės žmonių, nepatenkintų parlamento darbu, pabandė tokį nekonstitucinį veiksmą kaip parlamento paleidimas, o tai savaime turėjo lemti naujo parlamento rinkimus. Ir tai buvo suorganizuota. Paleistasis parlamentas, nors ir praradęs savo teisėtumą, buvo priverstas su savo vyriausybe pabėgti iš Tripolio, o jame įsiviešpatavo naujai išrinktas parlamentas su savo vyriausybe. Pabėgusiai vyriausybei nepavyko įsikurti Bengazyje, todėl ji įsikūrė viename nedideliame miestelyje, ir iš esmės jie nieko nevaldo, nors tarptautinės bendrijos akimis jis matomas kaip vienintelė teisėta valdžia, su kuria pasaulinė bendrija vis bando vienaip ar kitaip tartis. Tačiau tas bendravimas jokių vaisių negali duoti, nes de facto šalį gabalėliais valdo įvairios ginkluotos grupuotės. Taikos procesas ten turi suktis ties tuo, kad tos grupuotės bent nekariautų tarpusavyje ir kartu būtų prieita prie kažkokios laikinosios valdžios, kuri galėtų suorganizuoti naujus rinkimus.
- Tačiau juk ta pati tarptautinė bendrija, kuri vis ieško Libijoje kažkokios teisėtos valdžios, ne taip seniai ten „įvedinėjo demokratiją“. Prie Kadafio bent jau buvo kažkokia bendra valstybė, iš kurios taip masiškai niekas nebėgo ir neskendo prie Italijos krantų. Tai, vadinasi, demokratijos sumanymas ten žlugo?
- Nors NATO rankomis, nors tiksliau būtų sakyti - raketomis ir bombomis, buvo nuverstas Kadafis, aš būčiau linkęs teigti, kad demokratijos Libijoje Vakarai net nepradėjo įvedinėti. Skirtingai nuo Tuniso, kuriam buvo suteikta visokeriopa Vakarų pagalba. Libijoje iki to nebuvo spėta prieiti, nes tiesiog tie pirmieji rinkimai įvyko labai greitai. Jungtinės Valstijos ir kitos Vakarų valstybės neabejotinai tikėjosi, kad tie rinkimai bus pirmas žingsnis į Libijos demokratizaciją. Bet po rinkimų pirmasis premjeras iškart pareiškė, kad Libija suka reislamizacijos keliu. Čia iškart prasidėjo skilimas, todėl ir dabar ta dviejų parlamentų kova traktuojama kaip islamistų ir ne islamistų kova. Tačiau, kaip minėjau, ne demokratizacija Libijoje buvo paskelbta prioritetu. Vis dėlto didžiajai daliai piliečių Kadafio laikų islamizacija, matyt, buvo arčiau širdies...
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
