respublika.lt
 

A.Butkevičius: Kaip prezidentai pralošia savo valstybesnuotraukos (18)

2019 vasario mėn. 10 d. 10:06:33
Ričardas ČEKUTIS

Svarbiausius praėjusios savaitės pasaulio politikos įvykius ir reikšmingiausias tendencijas specialiai „Respublikai“ komentuoja Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas ir saugumo politikos ekspertas Audrius Butkevičius.

×
nuotr. 2 nuotr.
Donaldui Trampui sekasi išlaikyti ryžtingo politiko pozą. EPA-Eltos nuotr.

 

- Vienas įdomesnių ir ilgokai lauktų praėjusios savaitės įvykių - JAV prezidento Donaldo Trampo (Donald Trump) metinė kalba Kongrese. Ką įdomaus, vertingo ar svarbaus pavyko išgirsti? Kokius pagrindinius akcentus išskirtumėte?

- Pirmiausia sužinojome, jog trauktis D.Trampas neketina dėl visų ankstesnių savo pažadų ir nusibrėžtų gairių. Antras dalykas, kaip ir reikėjo tikėtis, jis mąsto labai strategiškai: pavyzdžiui, jo anksčiau išsakyti teiginiai dėl konkurencinės Jungtinių Valstijų pozicijos Europos atžvilgiu išlieka galioti. Trečias dalykas - jis sugeba skeptiškai vertinti tai, kas buvo padaryta jo pirmtakų ir pirmiausia tai liečia įvairias karines ofenzyvas, kuriose dalyvavo Jungtinių Valstijų pajėgos. Dėl to jis dabar ruošiasi performatuoti JAV poziciją bei politiką intensyviai kovai su pagrindiniu konkurentu pasaulyje, kuriuo jis laiko Kiniją. Dar vienas ypač svarbus dalykas: šiai jo kovai su Kinija yra reikalingas sąjungininkas, tačiau žvelgdamas į silpnučius potencialius sąjungininkus Europoje, jis vis dažniau mąsto apie Rusiją, galinčią užimti šias sąjungines pozicijas... Tai ir yra svarbiausia.

- Vis dėlto pastarosiomis savaitėmis matėme daug trinties su „sąjungine“ Rusija, ypač dėl vidutinių ir trumpų nuotolių raketų sutarties (INF). O gal ši trintis - tik eilinis manevras, atrišantis rankas abiem partneriams?

- Čia reikia suprasti, kad D.Trampas žaidžia labai gudrų žaidimą: jis atakuoja rusus tam, kad galėtų vėliau atakuoti kinus. O juk būtent kinai gaminasi vidutinio nuotolio raketas, galinčias nešti branduolinius užtaisus, tokiais tempais, kad net dulkės rūksta... Ir Jungtinėms Valstijoms ši sutartis su Rusija buvo tikrai surišusi rankas. V.Putino nuolatinis aljansas su kinais šiuo klausimu buvo labai nepatogus. Taigi D.Trampas ryžtingai „perkirto Gordijaus mazgą“, atsirišo rankas, bet pagrindinis taikinys šiuo atveju yra ne rusai, o Kinija...

- Venesueloje per savaitę nutiko daug įvairiausių dalykų, nuskambėjo įvairių garsių pareiškimų, bet jėgų santykis, atrodo, nepasikeitė. Kas ir kokius interesus ten puoselėja? Kam Amerikai ten prireikė demokratijos?

- Faktas, kad Venesuela įsikūrė ant milžiniško išteklių katilo, pagal savo kiekius pranokstančio netgi Rusijos turimus išteklius... Šis išteklių katilas galbūt pranoksta ir arabų šeichų valdomus resursus. Antra vertus - keistos orientacijos lyderiai, paėmę valdžią Venesueloje, staiga tapo ištikimais Rusijos politikos pasekėjais, pradedant Hugo Čavesu (Chavez) ir baigiant Nikolasu Maduru (Nicolas Maduro). Natūralu, kad amerikiečiai nesuinteresuoti leisti atsidurti savo pašonėje (šįkart jau pačiame kontinente) tokiai naujajai Kubai, masyviai perkančiai ginkluotę Rusijoje ir Baltarusijoje, turinčiai 30 milijonų gyventojų ir įvairias revoliucines utopijas bei fantazijas, besitęsiančias dar nuo Bolivaro laikų. Amerikiečiai tokio „malonumo“ sau tiesiog negali leisti. Jeigu D.Trampas ir kiti JAV vadovai nėra galutiniai savižudžiai, atitinkamą sprendimą jie tiesiog privalėjo priimti. Kol kas pokštelėjo tik sankcijomis ir šiokiais tokiais politiniais pasitvarkymais... Nemanau, kad opozicijos vadovas, o ir pati opozicija staiga pajuto milžinišką meilę savo šaliai ir pasiskelbė valstybės prezidentu... Aš taip pat nemanau, kad ir N.Maduras buvo toks idiotas, kad leistų daugybę kartų nuvertėti savo valiutai ir įstumti savo šalį į milžinišką krizę, nepaisant gausybės savo išteklių... Natūralu, kad tai yra ekonominio karo pasekmė prieš šalį, kuri užima akivaizdžiai priešiškas amerikiečiams pozicijas ir kuri nuolat naudoja priešišką retoriką bei frazeologiją. Tiems, kas bandys pasakoti, kad visa tai tėra sąmokslo teorijos, Venesuela yra akivaizdus pavyzdys, ką gali spectarnybos, užsienyje kuriama „minkštoji galia“, ekonominis bei hibridinis karas ir kiti panašūs dalykai, kurie daugeliui žmonių tėra tušti žodžiai, padaryti su viena turtingiausių šalių pasaulyje. Amerikiečiams tikrai reikėjo pasistengti, kad tokią energetiniais ištekliais turtingą valstybę pastatytų į padėtį, kai ten trūksta medikamentų ar elementaraus maisto...

- O ką ten veikia kinai? Kokie jų interesai?

- Kinai jau seniai veržiasi į bet kurią strategiškai efektyvią poziciją. Kinai nuo Konfucijaus laikų žino, kad svarbi yra tik ta vieta, kur galima padėti savo lazdą svertui... O Venesuela yra kaip tik tokia vieta. Be to, kinus šiandien galima rasti kur tik nori: visoje Šiaurės Afrikoje, įskaitant Libiją ir Sudaną, Nigerijoje, visoje Azijoje, Nikaragvoje, Panamoje ar mūsų aptariamoje Venesueloje. Jie sklinda greičiau, negu džiova ar maras viduramžiais...

- Grįžkime į Europą. Britų premjerė Teresa Mei (Theresa May) išvyko į Briuselį derinti „Brexit“ reikalų ar „medžioti“ įvairių lengvatų. Ko ji tikisi, ypač po to, kai Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Donaldas Tuskas taip vaizdžiai papasakojo apie pragarą, kurį esą užkūrė jokio plano neturintys britų veikėjai?..


- Iki šiol vertindami situaciją Didžiojoje Britanijoje mes visą laiką buvome piktybiškai teisūs. Ir pagaliau į finiško tiesiąją išeiname be jokio susitarimo. Situacija iš esmės yra katastrofiška, nes dar vienas mėnuo, ir krūva žmonių Britanijoje atsibus nelegalais pagal „Brexit“ be sutarties variantą. Tačiau aš dar kartą noriu užduoti klausimą: ar tai yra britų išėjimas, ar britų išspyrimas? Aš laikausi nuostatos, jog tai yra britų išspyrimas iš ES ir tokiam scenarijui veikė daugybė geopolitinių faktorių...

- Kam to labiausiai Europoje reikėjo?


- To pirmiausia reikia vokiečių-prancūzų aljansui, kuris šiandien vis labiau suvokia savo galią bei vienybę, to reikia jųdviejų Europos projektui, kuriame, be jokios abejonės, numatyta vieta ir Rusijai. Tai yra senas dar Gorbačiovo laikų projektas, ypač jeigu prisimintume apie „Europą nuo Lamanšo iki Vladivostoko“, „bendrus Europos namus“ ir visus kitus konceptus, kuriais intensyviai buvo žaidžiama 9-ajame dešimtmetyje. Taigi mes artėjame prie šios situacijos ir britai čia buvo pagrindinis stabdys. Galime prisiminti ir Šarlio de Golio laikus, kai jis du kartus blokavo britams galimybę tapti Europos Sąjungos nariais. Todėl kalbėti apie kažkokį „britų apsisprendimą išeiti“ reikštų bandymą mus pririšti prie sąvokų, kurias naudoja šių manipuliacijų organizatoriai. Taigi mes turime britų išspyrimo mechanizmą ir šiandien Britanijoje tai pradedama suprasti, kadangi sąmoningai buvo sudaromos sąlygos, pagal kurias saloje gyvenanti valstybė pati pirmoji pajuto problemas, kurias kėlė ir kelia nevaldoma imigracija, kas tuo metu dar nebuvo taip jaučiama kontinentinėje Europoje. Natūralu, kad buvo išsprogdinta situacija Britanijoje, buvo pasinaudota nostalgiškomis britų pensininkų nuotaikomis, sukuriant joms atitinkamą klimatą ir tuo buvo mostelėta. Todėl juokinga net kalbėti, kad tai buvo kažkokia „demokratijos šventė“, kaip kalba eilė naivių, tarp jų ir Lietuvos žmonių, nesuvokiančių, jog žmonės balsuoja pagal jiems primestas klišes, o ne pagal savo apsisprendimą, kurio nėra. Nes, kaip žinoma, virėjos jau seniai nevaldo valstybių... Dabar stebime šios tregedijos finalinius akordus. Vienintelis dalykas, ką dar gali ar privalo padaryti britai, - staigiai stabdyti „Brexit“, performatuoti situaciją ir pradėti žaisti ne iš tokių akivaizdžiai pralaiminčių pozicijų...

- Šią savaitę Prancūzijoje buvo atliktas įdomus auditas, kuris nustatė, jog prezidento Emanuelio Makrono padarytos nuolaidos „geltonosioms liemenėms“ valstybei atnešė milžinišką ekonominę žalą ir smarkiai padidino biudžeto deficitą. Kas dabar už visa tai atsakys? Kas bus nubaustas?

- Žinoma, neatsakys niekas... Jeigu būtų kalbama apie karo lauko įstatymus, tai nusišalinimas nuo vadovavimo ir beprasmis pasidavimas priešininko spaudimui būtų vertinami kaip išdavystė ir baudžiami sušaudymu. Nusišalinimas nuo vadovavimo yra pagrindinis karo vado nusikaltimas, o prezidentas, kaip žinoma, yra Prancūzijos karo vadas... Tai, kad vyko ir tebevyksta Prancūzijoje, yra vidinė agresija, naujoviškas šiandieninės penktosios kolonos variantas. E.Makronas leido nedidelio kiekio niekšelių rankomis naikinti valstybę, kuri turi tūkstantmetę istoriją... Kaip jį galima kitaip vertinti? Ir kas dabar už visa tai mokės? Žinoma, mokėsime ir mes, nes galvoti, jog Prancūzija yra kažkas visiškai atskiro nuo bendro europinio puodo, yra daugiau negu naivu...

- Šią savaitę nuskambėjo visiškai netikėtas Rusijos prezidento atstovo Dmitrijaus Peskovo pareiškimas apie buvusį Ukrainos vadovą Viktorą Janukovičių: esą jis Rusijai nieko blogo nepadarė ir jokių pretenzijų rusai jam neturi... Ar tai reiškia oficialų pripažinimą, kad V.Janukovičius kažkada buvo Kremliaus žmogus Ukrainos vadovybėje?

- Aš taip neišsireikščiau... Netgi manau, kad D.Peskovas šiuo atveju buvo gana tikslus tai sakydamas. V.Janukovičius Rusijai nepadarė nieko blogo, išskyrus, kad jis neįvykdė to plano, kurį bandė realizuoti Rusija, jį patį panaudodama savo tikslams. Istorija dar turi įvertinti V.Janukovičiaus vaidmenį šiuolaiknėje Ukrainos valstybėje, bet mano požiūriu jis yra daugiau vertintinas kaip auka, negu kaip pagrindinis prieš Ukrainą nukreiptos Rusijos ofenzyvos iniciatorius. Taip, jis buvo silpnas vadovas. Taip, jis negynė savo valstybės kritiniu momentu. Taip, jis pasidavė Rusijos organizuotam masių spaudimui. Aš tai vertinu kaip žmogus, kuris nuo A iki Z buvo šiame procese, todėl tvirtinu, kad Maidanas buvo paleistas kaip džinas iš butelio Rusijos pastangomis, kaip įtakos agentūrą tam panudojant tokius asmenis, kaip prezidento administracijos vadovą Sergejų Liovočkiną ir tuometį premjero pavaduotoją Sergejų Arbuzovą... Iš esmės tai yra analogija tam, ką „geltonosios liemenės“ mėgino padaryti Prancūzijoje. Tiesiog V.Janukovičius buvo per skystas. Vietoj to, kad būdamas prezidentu pakviestų Rusiją padėti įvesti tvarką savo valstybėje, ką jis galėjo padaryti, turėdamas NVS (Nepriklausomų valstybių sąjungos) sutartį kišenėje, jis pabėgo, leido įsitvirtinti naujai valdžiai Ukrainoje ir tik tada, jau būdamas Rusijoje, buvo priverstas ten daryti atitinkamus pareiškimus. Tai yra tragiška figūra... Kaip kartą jis yra pasakęs man asmeniškai girdint: „Tu manai, kad esi nacionalistas. Tai aš esu nacionalistas, nes neįleidau nė vienos rusiškos kompanijos į Donbasą...“. Jį reikia suvokti kaip viduramžių barono mąstysenos asmenį, kuris gynė tėvoniją ir neleido į šią teritoriją nei vienų, nei kitų ir dėl tragiško naivumo, nepasirengimo vykdyti konkrečias pareigas, nesuvokimo politinėje situacijoje, negebėjimo sukurti jėgų balanso buvo elemantariai išspirtas iš užimamų pozicijų... Ir ačiū Dievui, kad lemiamu momentu galutinai bent jau nesušoko pagal Maskvos dūdelę. Toks yra mano vertinimas...

- Šią savaitę rusai paskelbė, kad investuos į Krymo infrastruktūrą gana grandiozinius pinigus, t.y. 310 milijardų rublių. Ką tai pasako apie šio regiono tolimesnes perspektyvas? „Krym naš“ bus amžinai?

- Iš esmės V.Putino Rusijai ir jo administracijai tai yra vienintelis būdas pademonstruoti savo projekto sėkmę. Jie negali to nedaryti, priešingu atveju, žaidimas Krymu ir jo žmonių nuomone bus panaudotas prieš juos. Nori nenori jie dabar turi užsiimti Krymu. Kita vertus, visiems seniai aišku, jog Krymo ateitis bus sprendžiama tik visos Rusijos ateities kontekste. Jeigu įvyks Rusijos dezintegracija, tokiu atveju, žinoma, bus iškeltas ir Krymo klausimas. Aišku, tas desperatiškas žviegimas „Krym naš“ yra toks be galo juokingas, žvelgiant iš istoriko pozicijų. Nes taip galėtų šaukti ir graikai, ir genujiečiai, ir venecijiečiai, ir totoriai, ir turkai, ir netgi mes, lietuviai, priglaudę pas save buvusius sąjungininkus karaimus iš Krymo... Įsivaizduoti, jog vien dėl to, kad Jekaterina kažkada bandė konstruoti „naująją Rusiją“ bei grobė atitinkamas teritorijas, tai dabar istorija jiems galutinai „paskyrė“ Krymą, yra naivu ir juokinga. Aš manau, kad šimtai milijardų rublių yra visiškas niekis, palyginus su istorijos varomosiomis jėgomis. Todėl užbaikime šį pokalbį taip: tegul V.Putinas pasako R.T. Erdoganui, kad „Krym naš“...

Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (18)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • FINALAS: Lietuvos baidarininkas Artūras Seja pateko į Segede (Vengrija) vykstančio pasaulio baidarių ir kanojų irklavimo čempionato finalą.
  • UŽDARO: Vokietijos parfumerijos tinklas „Douglas“ Europoje uždaro 70 parduotuvių.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)
reklama
Tobago Anthony Joseph.

Ar teisinga, kad vienas asmuo negalės įsigyti daugiau nei 1500 ha miško?

balsuoti rezultatai

Ar šiandieną pavyktų atkartoti Baltijos kelią?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+10 +12 C

 +11 +14 C

 

 +12 +14 C

+22 +23 C

 +22 +25 C

 

 +23 +24 C

0-3 m/s

 0-3 m/s

 

0-2 m/s

 

reklama
Ūkis
reklama
Sveikata ir grožis