respublika.lt

A.Butkevičius: Ginklavimosi varžybos: lengvos pergalės nebus

(0)
Publikuota: 2018 gruodžio 08 15:00:12, Ričardas ČEKUTIS
×
nuotr. 1 nuotr.
ATSAKAS. JAV valstybės sekretorius Maikas Pompėjus ir NATO vadovas Jensas Stoltenbergas sutarė paspausti rusus dėl INF sutarties. EPA-Eltos nuotr.

Svarbiausius praėjusios savaitės pasaulio politikos įvykius ir reikšmingiausias tendencijas specialiai „Respublikai“ komentuoja Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras, politikos apžvalgininkas ir saugumo politikos ekspertas Audrius Butkevičius.

 

- Jungtinės Valstijos ir NATO šią savaitę pateikė Rusijai kone ultimatumą dėl vadinamosios vidutinių nuotolių raketų, galinčių nešti branduolinius užtaisus, sutarties (INF), o amerikiečiai pagrasino iš jos pasitraukti, jeigu rusai nesiliaus gaminti tokių raketų. Kokių pasekmių dabar galime tikėtis?

- Kalbant apie šią raketų sutarties krizę yra labai svarbu suprasti, jog išeidami iš sutarties amerikiečiai atveria sau kelią dislokuoti tokias raketas labai nedideliu nuotoliu nuo Maskvos. Jeigu jos, pavyzdžiui, bus dislokuotos Lenkijoje, t.y. būsimajame „Trampo forte“, apie ką dabar vis intensyviau kalbama, tai reiškia, kad iki Maskvos jos skris 7 minutes. Kitaip tariant, rusai tiesiog fiziškai nespės adekvačiai sureaguoti. Be to, rusai neturi kur dislokuoti savo pasigamintų trumpo ir vidutinio nuotolio raketų. Vienintelė vieta, kur jie galėtų jas pasidėti, būtų Beringo sąsiaurio regionas, iš kur galėtų atakuoti Aliaską. Kitur jų niekas neįsileis, net ir Kuba, kurioje po 1962 m. krizės šis žaidimas užsidarė. O iš visur kitur JAV teritorijos rusai nepasiekia. Ilgojo nuotolio raketos, kuriomis galima atakuoti JAV, turės skristi apie 40 minučių...

- Tokiu atveju reali grėsmė kyla Europai, nes rusai pasistatys vidutinio nuotolio raketas Kaliningrade ir nutaikys jas į tas šalis, kurios įsileis amerikiečius...

- Be abejo... Tačiau, kaip visi suprantame, amerikiečiai į Europą nežiūri kaip į labai draugišką teritoriją... Jeigu mes prisimintume šitos sutarties atsiradimo istoriją, tai būtinai atkreiptume dėmesį į faktą, jog visi europiečiai pradžioje labai norėjo, kad šios amerikiečių raketos pas juos būtų dislokuotos. Tačiau praėjus keleriems metams jie susigaudė, jog JAV raketų dislokavimas Europoje jiems kelia kur kas didesnę grėsmę, negu kad tų raketų nebuvimas... Todėl bendromis pastangomis tokia sutartis, apie kurią dabar šnekame, buvo pasirašyta, aktyviai plojant visiems europiečiams... Dabar, rusams pradėjus šias raketas vėl gamintis, amerikiečiai tiesiog padarė „ėjimą žirgu“ ir pareiškė, jog išeina iš sutarties. Spėju, jog šias raketas jie pasidės būtent Lenkijoje. Tai tas pats, kas pakišti peilį prie ruso pilvo - pakanka tik lengvai krustelėti ranka ir aorta pradurta...

- Bet kodėl šis triukšmas dėl INF sutarties laikymosi-nesilaikymo kilo būtent dabar? Juk reikalas šis pakankamai senas ir visuose militariniuose ar politiniuose forumuose apie sutarties nesilaikymą diskutuojama mažiausiai metus ir abi pusės visada kaltino viena kitą...

- Į visus Rusijos vykdomus įvairių sutarčių laužymus ilgai buvo žiūrima pro pirštus. Visą laiką Vakarų valstybės, įskaitant ir liūdnos atminties Barako Obamos (Barack Oabama) valdomas JAV, apsimetinėjo, jog nieko naujo ar blogo nuo šaltojo karo pabaigos neįvyko ir nevyksta, kad esą atėjo visuotinės taikos ir gerovės metas. Taip teigti ir netgi galvoti visiems buvo labai patogu, todėl kelti šį klausimą į viešumą buvo tiesiog nepadoru... Bet viskas pasikeitė, kai Rusijos vykdoma Vakarų ir NATO testavimo politika pasiekė lygį, kai pagaliau neapsikentė britai, anglosaksų pasaulyje turintys iki šiol didžiulę įtaką ir reikšmę. Britai pirmieji pasakė: „beždžionė tiek suįžūlėjo, kad pradėjo ne tik vogti nuo stalo, bet ir dergti į lėkštes...“ (...) Britai jų tiesioginėje apsaugoje esančių asmenų žudymą suvokė kaip įžeidimą, kurio negalima atleisti. Tuomet ir kilo skandalas, o šio skandalo rezultatas yra veržlių suveržimas visose srityse, ne tik ekonominių sankcijų ar personalinių draudimų pavidalu - atėjo metas ir kariniams dalykams. Taigi visi rusų pasakojimai apie „radioaktyviais pelenais paverstą Vašingtoną“ arba V.Putino „multikai“ apie tai, kokią jie pasidarė gražią viršgarsinę raketėlę dabar sulaukė konkretaus atsakymo. Prašom: mes išeiname iš Sutarties, kurios rusai jau seniai nesilaiko, o tuomet amerikiečiai parodys, kokias viršgarsines raketėles jie iš tikrųjų moka daryti...

- Kitaip sakant, visa tai užsuks naujas ginklavimosi varžybas?

- Jau užsuko. Šiandieninė situacija yra tokia, jog ginklavimosi varžybos yra naudingos: pirmiausia, jos duoda darbo vietas, dėl ko D.Trampas nuolat kovoja. D.Trampas juk tiesiai sako: mes nesibarsime su Saudo Arabijos princu, kuris ten naikina savo priešus, nes jo milijardinis užsakymas mums sukuria pusę milijono darbo vietų. Čia yra lygiai tas pats. Ginklavimosi varžybos - tai ne tik darbo vietos, bet ir didžiuliai pelnai, o taip pat galimybė vėl pasodinti Rusiją ant žemės ir priversti ją prekiauti savo ištekliais žemomis arba suderintomis kainomis, tai ir galimybės sustabdyti rusų veržimąsi į rinkas, kurias pasaulis seniai buvo pasidalijęs. Čia pirmiausia turiu galvoje Afriką. Įsivaizduokime tokią situaciją: doras prancūzas, britas ar amerikiečių stambios kompanijos atstovas ramiai kontroliuoja kokiame nors Konge kilusius karus dėl vario kainų ar kokio kito menkniekio ir staiga susiduria su nauju žaidėju, t.y. rusų privačiomis kariuomenėmis, kurias vietos banditėliai samdosi savo išteklių apsaugai ar svetimų išteklių užgrobimui. Koks save gerbiantis anglosaksas tokią netvarką gali pakęsti? Net prancūzai negali pakęsti, kai jų kolonijose pasirodo nauji žaidėjai... Taigi čia turime ginklavimosi varžybų ir naujus bendros konflikto temperatūros pasaulyje augimo požymius...

- Tačiau mes prisimename, jog rusai ne taip seniai jau dalyvavo tokiose varžybose ir jiems baigėsi tai ne itin gerai... Ar dabartiniai rusai vėl norės užminti ant to paties grėblio, kuris anais laikais vadinosi „žvaigždžių karais“, o dabar - INF?

- Paprastai generolai ruošiasi ne naujam, o buvusiam karui. Taigi, šįkart reikia kalbėti apie kur kas geriau pasiruošusius rusus, kurie permąstė savo klaidas ir puikiai suvokia, kuo gali pasibaigti šis reikalas. Neužsiimant propagandiniais pareiškimais ir savęs raminimu, reikia suprasti, kad tokiam žaidimui jau yra pasiruošę. Jie turi didžiulį populiarumą šalies viduje užsiauginusį lyderį, turi per pastarąjį dešimtmetį gerai parengtą ir visiškai naują kariuomenę (dar 2008 m. jie patikrino savo pajėgų pasirengimą Gruzijos kare), turi valstybę, visiškai parengtą galimai ilgalaikei krizei, t.y. valstybės mobilizaciniai planai su visais reikiamais sandėliais, galimybe patiems apsirūpinti bet kokios blokados metu būtiniausiais dalykais ir t.t. Nemažiau svarbu, kad jie turi visuomenę, kuri yra pakankamai nereikli ir kuriai paaiškinimas, jog priešai aplinkui neduoda jiems įprastų dalykų, yra pakankamas argumentas dar pakentėti... Taigi šįkart viskas bus gerokai rimčiau ir aš siūlau niekam savęs neapgaudinėti, jog tai bus lengvas ir pergalingas karas prieš apkiautusius maskolius...

- Tuomet pašnekėkime apie prancūzus, kurie štai praėjusią savaitę praktiškai padegė Paryžių ir pasiekė, kad vyriausybė bent metams nedidintų kainų degalų akcizui. Jeigu tokio masto protestai Prancūzijoje kyla vien dėl to, kad trimis centais pabrango benzinas, tai kaip Emanueliui Makronui (Emmanuel Macron) tuomet vykdyti kitas, kur kas drastiškesnes ir seniai pažadėtas reformas?


- Paryžiaus padegėjai išsikovojo teisę važinėti pigiau... Niekas ir nesako, kad E.Makronas gali imtis ir juo labiau įgyvendinti kokias nors reformas. Į valdžią tik atėjęs E.Makronas ir dabartinis, jau valdžioje pasėdėjęs E.Makronas yra du visiškai skirtingi politikai... Jis puikiai suvokia, kad jo fantazijos, kurias jis pateikė „Europos vizijos“ pavidalu, arba Prancūzijos pertvarkymo schemos atsiremia į milžinišką pasipriešinimą. Pavyzdžiui, jo pirminis požiūris į Rusiją susidūrė su gana efektyvia spaudimo taktika jo asmeniui iš Maskvos pusės ir E.Makronas tiesiog suklupo. Lygiai tas pats yra ir vidaus politikoje. Akivaizdu, jog bet kokio produkto kainos gali ir privalo svyruoti, nes tokia yra rinkos ekonomika. Todėl į šitą protestų bangą Prancūzijoje reikia pažiūrėti dviem aspektais. Pirmiausia, tai yra pamoka mums, jog efektingas visuomenės veiksmas priverčia valdžią atsitraukti. Toks yra ne tik E.Makronas... Jeigu perimtume prancūzų patirtį, tai kur kas labiau mus plėšiančius vyrukus iš tarptautinių korporacijų bei svetimųjų bankų mes būtume pajėgūs suvaldyti, todėl šitą pamoką turime išmokti. Kita vertus, kalbant apie situaciją Prancūzijoje, akivaizdu, jog prancūzai, kaip „strateginis partneris“, yra lengvai pažeidžiamas bei atakuojamas. Pradėkime nuo tų laikų, kai Tarybų Sąjunga finansavo Prancūzijos Komunistų partiją ir jos leidžiamus laikraščius. Jeigu tuomet tai buvo lokalus reiškinys, tai šiandien šios protesto bangos, kurios kyla dėl netgi atrodytų nelabai pagrįstos problemos, yra ne tik socialinis reiškinys, bet ir politinių įtakų technologijos. O šios technologijos, mano giliausiu įsitikinimu, konstruojamos su užsienio valstybių pagalba.

- Po įvykių Juodojoje jūroje rimtesnės Vakarų reakcijos nebuvo, nors labai panašu į tai, kad ukrainiečiai jos tikėjosi. Kodėl? Ką ukrainiečiai padarė neteisingai?

- Nevangiai reaguoti čia ir nebuvo įmanoma... Kas lieka toliau? Personalinės sankcijos rusų ponams paskelbtos, politinės sankcijos valstybei taip pat yra pasiekusios tam tikrą maksimumą... O toliau gali būti tik labai drastiškos priemonės. Sakykime, bet kuriuose ES uostuose atsisakyti priimti laivus, išplaukiančius iš Rusijos kontroliuojamų uostų Kryme bei Azovo jūroje ir sankcijom tiems, kurie juos priimtų visame pasaulyje. Taip pat bankinių operacijų bei tarptautinių atsiskaitymų ribojimai ir t.t. Tačiau visi šie dalykai yra lazda, turinti du galus - tą galima padaryti, bet kentėsi ir tu pats. Ar vakariečiai yra pasiruošę daryti tokius žingsnius, smogiant kartu ir patiems sau, dėl ukrainiečių, kurie visų vertinimu patys nepadaro namų darbų? Europiečių vertinimu, šie ukrainiečių veiksmai jūroje yra tik krizės gilinimas. Europiečiai svarsto ir taip: gerai, mes dabar į tuos įvykius atsakysime naujomis sankcijomis, ukrainiečiai tai priims kaip jiems labai patogią kovos su Rusija formą ir padarys antrą, trečią, ketvirtą veiksmą... O ką tuomet darysime? Natūralu, kad visi šie aspektai veikia ir labai griežto atsakymo nėra. Na, JAV senatas kažkiek sureagavo ir viskas.

- Ukrainos laivyno vadas tada pareiškė sutinkąs būti iškeistas į 24 Rusijoje kalinčius ukrainiečių jūrininkus...

- Na, toks pareiškimas man kvepia viduramžiais... Dar tegul bado streiką paskelbia... Vado reikalas yra ne rusų kalėjime sėdėti ar viešųjų ryšių reklaminiais triukais užsiiminėti. Vado reikalas yra organizuoti veiklą taip, kad priešininkas pakliūtų į spąstus, o savus žmones iš ten ištraukti. Nejaugi buvo labai sunku suvokti, kad rusai atakuos? Jeigu jau darai tokį dalyką, tai vykdyk akciją iki galo. Jeigu rusai atakavo tavo laivus, tai imk ir paskandink savo vieną laivą, o tada kelk skandalą iki tokios ribos, kad priešininkui tai būtų sunkiai pakeliama našta. Bet ukrainiečiai nepadarė savo darbų taip, kaip turėjo padaryti. Argi sunku buvo 100 metų senumo seną geldą-buksyrą paskandinti? Tuomet kitaip viskas būtų atrodę... Arba jeigu jau rusai pradėjo šaudyti, reikėjo bėgti toliau, tegul rusai vejasi ir juos skandina neutraliuose vandenyse. Tuomet rusų žaidimas būtų sunkiai apginamas. O dabar išėjo švelnus pasitapšnojimas, tai ir pasaulio reakcija analogiška... Eilinis nevykėlių šou.

- O kokie yra teigiami šios istorijos aspektai?


- Nepaisant to, ką pasakiau apie neužbaigtus veiksmus iš ukrainiečių pusės, vis dėlto rezultatas yra gautas nemenkas. Ukrainiečiai sukontroliavo dviejų vedančiųjų branduolinių valstybių vadovų susitikimo ir derybų reikalus. Šiuo požiūriu vertinant, tai yra didžiulė ukrainiečių diplomatinė pergalė, nes buvo sustabdytas pats derybų procesas, kuris, turint galvoje pastaruoju metu itin pažeidžiamas D.Trampo pozicijas, galėjo vystytis neprognozuojamai. Ypač dabar, kai prokuroras teikia savo garsiąją ataskaitą, kai krūva jo patarėjų ką tik liudijo teisme - tai buvo toks strateginis langas, per kurį D.Trampas galėjo efektyviai suveikti Rusijos naudai. Ir šis langas dabar užsidaro, o D.Trampo galimybės veikti visiškai savarankiškai užsienio politikoje yra vis labiau kontroliuojamos. Taigi, į šį įvykį Kerčės sąsiauryje reikia žiūrėti kaip į įtakos pasaulinei politinei situacijai mechanizmą, kaip į labai gerai pavykusią politinę provokaciją, kurią, žinoma, turint tokį konsultantą, kaip aš, buvo galima padaryti dar efektyvesnę....

- „Brexit“ klausimu kitą savaitę laukia balsavimas britų parlamente. Kaip tik tuomet paaiškėjo, jog yra surinkta virš milijono parašų dėl antrojo referendumo. Ką galite prognozuoti: parlamentarai patvirtins Teresos Mei (Theresa May) planą ar ne? O jeigu nepatvirtins, tai kas toliau?

- Šįkart prognozuosiu ne tai, kas bus, o vadovaudamasis tuo, kokį pasaulį aš pats norėčiau matyti. Kitaip sakant, tai nebus prognozė - kaip gali būti, o prognozė - kaip turėtų būti. Parlamentas turi atmesti T.Mei „Brexit“ planą ir Didžioji Britanija turėtų rengti naują referendumą, kuris laimėtų, įpareigojant vyriausybę pasilikti ES. Nes šis britų „išmetimas iš barščių“ yra Europos Sąjungos pabaigos pradžia. Pagaliau, mums tokia ES yra pernelyg pavojinga vieta gyventi. Jeigu taip atsitiktų, jog britai tikrai išeis, iš esmės mes turėtume pradėti ruoštis atsišvartuoti nuo šios organizacijos taip pat. Nes ši ES, kuri yra taip klaikiai panaši į mūsų kažkada turėtą Abiejų Tautų Respubliką (Žečpospolitą), kur kiekvienas bajorėlis galėjo reikšti savo nuomonę ir daryti įtaką politiniams procesams arba išvis nedalyvauti bendruose reikaluose, yra pernelyg pavojinga ir pernelyg paveikiama. Aš bijau, kad ši analogija su Žečpospolita yra itin tiksli, kai mūsų šioje respublikoje Rusijos imperatorienė karaliais skyrė savo meilužius... Analogiška situacija yra ir Europos Sąjungoje, kurioje mes negalime būti garantuoti nė dėl vieno lyderio - kiek tai atitinka bendrus organizacijos interesus arba kiek tai yra stambiųjų korporacijų bei užsienio valstybių žaidimo rezultatas. Todėl britų pasitraukimo atveju mums teks pasinaudoti senąja kinų taisykle: pabėgimas yra geriausia strategija... Kita vertus, anglosaksai yra pakankamai aršūs žmonės. Manau, kad turint milijoną parašų, nė vienas sveiko proto politikas nesiims kategoriškai ginti T.Mei plano, nes nereaguoti į Britanijos interesus ir tokio kiekio žmonių nuomonę yra neįmanoma. Taigi arba T.Mei su savo kabinetu atsistatydina, arba ten procesai vystysis labai intensyviai ir valdžia vis tiek pasikeis.

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar paspirtukininkams šalmai turėtų būti privalomi?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokia kalba bendraujančių žmonių padaugėjo jūsų gyvenamojoje aplinkoje?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+5 +11 C

+6 +11 C

+7 +12 C

+9 +13 C

+12 +19 C

+18 +20 C

0-7 m/s

0-6 m/s

0-5 m/s