respublika.lt

2017 rugpjūčio 16, trečiadienis

Su fašistiniu šautuvu prieš baltąsias meškasnuotraukos (6)

2010 liepos mėn. 05 d. 19:23:24
Rimvydas STANKEVIČIUS

Vilniaus universiteto Žygeivių klubo ekspedicijos, nutrūktgalviški jų nuotykiai jau seniai apipinti legendomis. Apie jų kopimą užšalusiomis kalnų upėmis, apie kalno, į kurį iki jų dar niekas nebuvo įkopęs, krikštynas, apie didelės ištvermės ir narsos reikalaujančias poliarines keliones slidėmis...

Šis pasakojimas apie penkių žygeivių grupės ekspediciją slidėmis į atšiauriąją Špicbergeno salą, priklausančią norvegams, bandytą kolonizuoti rusų, tačiau, po teisybei, labiausiai priklausančią niekieno nemindytiems sniegynams, pasiutusioms pūgoms, baltiesiems lokiams ir speigui.

Apie visa tai - žygio į Špicbergeną vadovas, jau kelių dešimčių panašių žygių patirtį turintis trisdešimtmetis žygeivis Algimantas KURAS.

Maršrutas

Pasak Algimanto, idėja vykti būtent į Špicbergeną kilo iškart keliems klubo nariams, mat šiuo metu žygeiviai praktikuojasi naudotis jėgos aitvarais, o užšalę Špicbergeno fiordai tiesiog masinte masino keliauninkus tiek save, tiek jėgos aitvarus, kaip transporto priemonę, išbandyti. Be to, motyvaciją didino ir tai, kad lietuvių ekspedicijos slidėmis ten niekada dar nebuvo nusigavusios - sovietų laikais ši sala buvo uždaryta ir niekas neturėjo teisės ten patekti. Dabar sala priklauso norvegams, tačiau rusai po šiai dienai ten kasa anglis ir turi du savus miestus - Barensburgą ir Piramidą.

Kelionės maršrutą Algimantas sudėliojo pats (tam skyrė gerą pusmetį), naudodamasis tik senais rusų kariniais žemėlapiais, mat papildomos informacijos apie ilgai izoliuotą išbuvusią vietovę beveik nepavyko gauti.

“Maršrutą reikėjo parinkti taip, kad galėtume paskui save kiekvienas tempti dar ir po mantos prikrautas roges, kuriose: benzinas primusams ir sniegui tirpinti, maistas, kelionės įranga, palapinės, miegmaišiai... Kiekvienam ekspedicijos dalyviui teko po 50 kilogramų. O tai - ne juokas tiek įkalnėse, kai sunkios rogės neįmanomai traukia atgal, tiek nuokalnėse, kai rogės taikosi aplenkti jas tempiantįjį, nešti į šoną ar visu svoriu smogti į blauzdas.

Ekspedicijoje įveikėme 400 kilometrų - didžiąją maršruto dalį - slidėmis, kur pavyko, pasinaudojome ir jėgos aitvarais”, - sakė Algimantas.

Apie lokius, gubernatorių ir šautuvą

Visi dalyviai - Tomas Šalkus, Nerijus Levickas, Justas Gadeikis ir Kristina Gaidelytė - pasak ekspedicijos vadovo, patyrę, ne kartą sudėtingais žygiais išbandyti žygeiviai, gebantys savimi pasirūpinti ekstremaliose situacijose, o tai tokiose kelionėse gyvybiškai svarbu, mat šliuožiant sniegais pūgoje, spiginant 20 laipsnių šalčiui (jis visai ne toks kaip sausas Sibiro šaltis, kurį pakenčiamai galima tverti - drėgnas Špicbergeno speigas su padūkusiu vėju pasirodė pernelyg didelis net plastikinėms rogių valktims, ir šios kelionėje ėmė trupėti it sausainiai, o plieninė peilio geležtė nulūžo įstrigusi sušalusioje duonoje), apsimuturiavus veidus šiltomis kaukėmis šnekėtis tarpusavyje beveik neįmanoma - keliautojai bendraudavo tik po keletą kartų per dieną poilsio ar valgio metu ir sulindę į palapinę nakčiai.

“Kaip galėjome, pasiruošėme - kruopščiai apgalvojome net menkiausias smulkmenas, atsitraukimo planus iš kiekvieno maršruto etapo, aprangos detales. Pavyzdžiui, pirštinės - jų mūvėjome po tris poras. Pirmiausia - plonos pirštuotos pirštinės (kurios nekliudytų atlikti pirštų kruopštumo reikalaujančius darbus: siūti, rišti, fotografuoti...), ant jų - šiltos pirštinės, o ant šių - dar vienos iš specialios drėgmę ir sniegą sulaikančios medžiagos... Turėjome ir kaukes, ir slidininkų akinius, ir specialių apsauginių kremų... Tačiau net ir tai nepadėjo iki galo apsisaugoti nuo speigo ir vėjo - trys iš penkių kelionės dalyvių žygio metu šiek tiek nušalo skruostus...

Taigi, susidėjome mantą ir - lėktuvu iš Vilniaus į Oslą, iš Oslo - į Langerbirną, didžiausią gyvenvietę Špicbergeno salyne... Ten išsinuomojome sniego motociklus, jais mus nugabeno dar apie aštuonias dešimtis kilometrų ir naktį viduryje snieguoto lauko paleido. Tai buvo mūsų ekspedicijos pradžia - pernakvoję palapinėje stojome ant slidžių ir pajudėjome į visiškai baltą tolumą...”

Beje, dar prieš pradėdami kelionę žygeiviai netikėtai susidūrė su sunkumais. Paaiškėjo, kad keliaudami jie privalo gauti Špicbergeno gubernatoriaus leidimą. Kad jį gautų - tarp savo įrangos daiktų privalėjo turėti ir šautuvą, mat Špicbergenas garsėja baltaisiais lokiais, jau sudraskiusiais vieną turistą. Kad gautų leidimą išsinuomoti šautuvą, bent vienas keliauninkų turėjo turėti medžiotojo bilietą. Tačiau tokių nebuvo. “Galiausiai gubernatorius sutiko padaryti išimtį ir leisti (velniškai brangiai) išsinuomoti senovinį medžioklinį šautuvą (dar ir su hitlerine svastika ant buožės) - jį prižiūrėti ir už jį atsakyti teko Nerijui. Realiai šautuvo panaudoti taip ir neprireikė, tačiau tikrai buvo akimirkų, kai džiaugėmės jį turėdami”, - pasakojo Algimantas.

Vėją pasikinkę

Jau antrąją kelionės dieną pasitaikė galimybė panaudoti aitvarus. Esant geram vėjui, naudojantis aitvarais it burėmis, neįtikėtinai sparčiai per penkiolika minučių galima nulėkti penkis ir daugiau kilometrų. Žygio vadovas tvirtino, kad penkiasdešimties kilometrų per valandą greitį ir pats buvo pasiekęs, o įgudus valdyti aitvarą ir slides galima mėginti keliauti ir dar greičiau. Žinoma, mūsų pašnekovo komanda nerizikavo - mat neišžvalgytoje vietovėje greitis yra pavojingas, mažo matomumo sąlygomis galima dideliu greičiu tėkštis į uolą ar nusilaužti koją atsitrenkus į išsišovusį iš sniegų ledokšnį...

Pats jėgos aitvaro veikimo principas nesudėtingas ir gan patogus keliauninkams - aitvaras yra pririšamas prie juosmens, rankomis valdoma svirtis reguliuoja kryptį... Bėda ta, kad aitvarais galima naudotis tik esant tinkamam reljefui ir vėjui.

“Nors kelionėje aitvaro buvau pakeltas į orą su visomis slidėmis ir už nugaros pritvirtintomis rogėmis, nors teko būti nutėkštam į pusnį iš kelių metrų aukščio nuo kalvos keteros, nors paskui reikėjo adyti ir lopyti sudriskusį mantos maišą, teko net taisyti perpus lūžusią slidę, nedvejodamas sakau - jėgos aitvarai pasiteisino ir tikrai bus naudojami mūsų ateities kelionėse.

Dabar jau galiu vadinti šį mūsų žygį tik repeticija kitos, kur kas rimtesnės, kelionės - skersai visą Grenlandiją. Į ją ketiname išsiruošti pavasarį”, - planus atskleidė pašnekovas.

Balta tamsa

Keliavo žygeiviai 23 paras, per dieną sukardami apie dvi dešimtis kilometrų, dažniausiai žingsniuodami visiškai negyvenamomis vietovėmis. Pasak Algimanto, kai žmogaus akis neturi į ką atsiremti, - visą regos lauką užpildžiusi balta niekad nemindyto sniego marška, - ima dėtis keisti dalykai su žmogaus vestibuliariniu aparatu - jis dar sunkiau orientuojasi nei tamsoje.

“Netgi ranka parodęs grupės nariui kryptį, - pasakojo Algimantas, - matydavau, kaip, nuėjęs vos keliolika žingsnių, jis ima vinguriuoti į visas puses. O jei dar sninga ar siaučia pūga... Buvo kelionės periodų, kai į kompasą ir palydovinės navigacijos aparatus žvilgčiojome kas keli metrai...

Civilizacijos aptikome nedaug. Tiesa, aplankėme rusų statytą miestą Piramidą, tačiau žmonių ir ten nepamatėme - jų ten beveik nėra. Šis angliakasių miestas statytas sovietų laikais - jame yra ir baseinas, ir stadionas, ir visa kita industrija, tačiau pasibaigus anglių kasybai 1989 metais miestas buvo apleistas. Dabar jame gyvena vos keli žmonės, prižiūrintys inžinerinę to miesto įrangą. Mielai išsikraustytų ir jie, tačiau norvegai yra pasakę, kad miestas rusams priklausys tik tol, kol jame šie gyvens. Todėl Rusija gyventojus ten deleguoja komandiruočių tvarka.

Tačiau keliaujant vien tarp sniegų, kur nei medelio, nei krūmelio akis neužmato, tai jau rimti civilizacijos pėdsakai - vaizdas, kuriuo gali pasidžiaugti akis. Tokioje kelionėje ilgainiui imi pastebėti net mažutę paukščio plunksnelę, nukritusią ant sniego, net keistesnės spalvos varveklį... Tiesa, yra uolos, bet jos - juodos. Dar yra paukščių, bet jie - balti. Dar matėme ruonių, bet jie - juodi. Tik ledas spalvotas - mėlynas, žalias...”

Pasak keliautojo, ekspedicija užtiko ir pavojingojo baltojo lokio pėdsakų - kartą net ir visiškai šviežių. Tuo ruožu ėjo susispaudę krūvoje ir atstatę priešais užtaisytą šautuvą. Laimė, susidurti su šiuo pavojingu plėšrūnu neteko. Nes baisu ne tik nukentėti nuo šio gyvūno - baisu ir jį nušauti. Po tokio įvykio vykdomas nuoseklus teismo tyrimas, it žuvus žmogui. Reikėtų įrodyti, kad tai tikrai buvo būtinoji gintis, o jei buvo ne taip - šovusiojo laukia dideli nemalonumai.

Speigo romantika

Pasak Algimanto, nuolatinis niekada neasitraukiantis kelionės pojūtis - šaltis. Kad nesustirtų raumenys, nepaliaujamai reikėjo judėti. Šaltis drauge reiškė ir vienatvę - tarpusavyje bendrauti nelabai įmanoma, o ir nesinori - visas dėmesys ėjimui, muzikos ritmui ausinukuose. Muzika, pasak žygeivio, palaiko ėjimo ritmą, pakelia nuotaiką, suteikia jėgų...

“Ir šiandien labai gera prisiminti, kaip penkiese susigūžę palapinėje klausėmės M.K.Čiurlionio “Jūros”, už palapinės sienų pašėlusiai staugiant pūgai...

Nesvarbu, kokiu tikslu nusimovei pirštinę, žinai - darbui atlikti turi keturias minutes. Vėliau ranka sustings, pirštai taps nejudrūs. Todėl imi branginti kiekvieną akimirką, judesiai tampa tikslūs, apskaičiuoti, racionalūs... Žinai, kad tokiomis sąlygomis šalčio saugotis reikia panašiai kaip natūraliomis sąlygomis - karščio. Štai aš užsimiršęs be pirštinės paliečiau metalinį dubenėlį - ant pirštų tuojau pat iškilo pūslės...

Kai supaprastini savo būtį iki minimumo, sutelki visas jėgas, kad išgyventum, išsivalo siela ir sąmonė. Maistas tampa skanesnis, debesys gražesni, mintys aiškesnės, esmė arčiau... Ir svarbiausia - žmogus tokioje kelionėje neturi jėgų nei laiko vaidybai - ten visada esi toks, koks išties esi”, - sakė Algimantas.

Parengta pagal "Respublikos" priedą "Julius/Brigita"


Pasidalink:
Pasidalink: Facebook Pasidalink: Frype
Straipsnio komentarai
 
  Skaityti komentarus (6)

Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • LICENCIJA: ministrų kabinetas pritarė Sveikatos apsaugos ministerijos projektui, kuriuo siūloma supaprastinti licencijų išdavimo tvarką gydytojams odontologams, burnos priežiūros specialistams bei odontologinės priežiūros įstaigoms; nuo šiol šias licencijas bus galima gauti elektroniniu būdu jau kitą dieną po paraiškos pateikimo.
  • PARAMA: antradienį Kačerginės Nacionalinio žiedo vidinė trasa prisipildė sportinių automobilių gausmo; Net 24 Lietuvos šonaslydžio emipro ir pro lygų čempionato dalyviai susirinko kilniam tikslui - rinkti lėšų vėžiu sergantiems vaikams, globojamiems paramos ir labdaros fondo „Mamų unija“.
Daugiau

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Ar užtenka dėmesio popamokinei vaikų veiklai?

balsuoti rezultatai

Ar aukojate kraujo Nacionaliniam kraujo centrui?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

   +13  +16 C

   +14  +17 C

 

   +15 +16 C

   +21  +25 C

  +21  +25 C

 

   +22  +25 C

    4-10 m/s

     1-3 m/s

 

      1-3 m/s

 

USD - 1.1797 PLN - 4.2816
RUB - 70.3960 CHF - 1.1422
GBP - 0.9094 NOK - 9.3478
reklama
Respublikos spaustuvė 2014-12