respublika.lt

Siuva už centus, parduoda už tūkstančius

(0)
Publikuota: 2019 gegužės 18 07:30:11, Vidmantas MISEVIČIUS
×
nuotr. 6 nuotr.
Eltos nuotr.

Mūsų dėvimus rūbus galima skirstyti į dvi dideles kategorijas - perkamus, nes reikia kažką vilkėti, ir perkamus, nes norisi pasirodyti. Pirmieji gali būti dėvėti arba mažai žinomų prekių ženklų, antrieji - būtinai nauji ir papuošti garsių firmų logotipais. Bet ar iš tikrųjų visada verta mokėti didesnę kainą už sąlyginai tą patį medžiagos gabalą? Ypač žinant, kad jį pasiuvo vergiškomis sąlygomis dirbę asmenys.

 

Kas ir kur siuva

Pasaulinė tekstilės pramonė kasmet duoda šimtus milijardų pelno. Didžiausia drabužių eksportuotoja yra, kaip daugelis galėjo numanyti, Kinija. O štai antroje vietoje yra lietuviams girdėta, bet gerokai mažiau pažįstama šalis - Bangladešas. Be minėtų dviejų Azijos valstybių, dideliais kiekiais masiniam klientui skirti tekstilės gaminiai keliauja iš Indijos, Indonezijos ir Vietnamo. Iš viso Azijos šalys užpildo apie 60 proc. pasaulinės drabužių rinkos. Didžiausi šios rinkos „vartotojai“ be Kinijos yra JAV, Kanada ir Europa.

Tiksli informacija apie tai, kiek uždirba siuvantys mūsų nešiojamus drabužius, tikėtina, dar ilgai liks „šešėlyje“, tačiau galima įvertinti oficialiai deklaruojamus minėtų šalių vidutinius atlyginimus. Tarkim, 2018-aisiais paprastas fabriko darbininkas Kinijoje gaudavo per mėnesį apie 300 JAV dolerių. 2019-aisiais dėl augančios šalies ekonomikos ši suma šoktelėjo iki 360-380 JAV dolerių. Vidutinis oficialus atlyginimas Kinijoje siekia 750 JAV dolerių. Toks atlyginimų augimas gali išstumti Kiniją iš masinio vartojimo produktų rinkos lyderių pozicijos, kadangi visada atsiras dirbančių pigiau.

Indonezijoje vairuotojas gali uždirbti iki 186 JAV dolerių per mėnesį, drabužių pramonės darbuotojas oficialiai iki 435 JAV dolerių. Vidutinis atlyginimas šioje šalyje siekia 1140 JAV dolerių, tačiau minimalus - tik 1 JAV dolerį.

Kaimyniniuose Filipinuose vidutinis mėnesio atlyginimas yra apie 500 JAV dolerių. Įsidarbinus tarptautinėje korporacijoje, jis gali šoktelėti iki 800 JAV dolerių.

Tipiškas vietnamietis per mėnesį turėtų gauti mažiausiai - 175 JAV dolerius, vidutinis atlyginimas sudaro 295 JAV dolerius, maksimalus, oficialiai, - 504 JAV dolerius.

Bangladeše asmenys, dirbantys su drabužiais susijusioje sferoje, oficialiai uždirba apie 180 JAV dolerių. Minimalus atlyginimas čia siekia 118 JAV dolerių, vidutinis - 710 JAV dolerių. Tiesa, kiti šaltiniai teigia, kad dieną naktį dirbantis Bangladešo siuvėjas per mėnesį uždirba tik 13,2 JAV dolerio. Analogiška yra JAV pasiūtų marškinėlių savikaina.

Įspūdingais atlyginimais negali pasigirti ir Indija. Čia valanda darbo gali būti įvertinta tik 0,29 JAV dolerio. Vidutinis valstybinio sektoriaus atlyginimas siekia 75 JAV dolerius, privačiame sektoriuje galima uždirbti iki 121 JAV dolerio. Be to, 25 proc. uždarbio atitenka mokesčiams.

Visa tai lemia, kad Kinijoje ar Bangladeše pasiūtos suknelės ar kelnių savikaina siekia 3-4 eurus. Maždaug už tokią kainą drabužiai perkami tiesiai iš fabrikų, tačiau kol jie pasiekia mūsų rinką, prie kainos prisideda logistikos išlaidos, muitai ir kiti mokesčiai, galiausiai - prekybos plotų nuoma ir pardavėjų noras užsidirbti. Taip kaina galutiniam vartotojui šokteli iki 40-50 eurų.

Prabangūs ženklai - mitai ir realybė

Kalbant apie išskirtinius prekių ženklus, oficialiai teigiama, kad jų produkcija gaminama Ispanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje ir kitose Europos valstybėse. Todėl ji yra aukštesnės kokybės ir kainuoja gerokai brangiau. Tai tikėtina, bet įvertinus bendras demografines tendencijas ir darbo specifiką, darytina prielaida, kad firminius marškinius ir švarkus kokiame Paryžiaus priemiestyje siuva tie patys kinai ar indai. Arba „firminiai“ drabužiai siuvami... mūsų krašte - žiniasklaida yra rašiusi apie tai, kad populiaraus futbolininko vardu pavadinti apatiniai siuvami ir čia, Lietuvoje.

Visgi visai nuvertinti žinomų prekių ženklų nevertėtų. Siekdami pripažinimo, jie daug metų turėjo įrodinėti, kad jų produkcija verta prašomų pinigų. Be to, prekių ženklas - ne tik vardas, bet ir kokybė, turinti pateisinti klientų lūkesčius. Tad pirkdami originalų firminį drabužį, galime tikėtis, gausime tikrai kokybišką gaminį. Taip pat ne visada firminiai drabužiai turi būti pasakiškai brangūs. Žinoma, yra haute couture - milžiniškas sumas kainuojantys vienetiniai gaminiai, bet greta jų yra ir kiek paprastesni pret-a-porte ar visai nebrangūs mass market. O kur dar firminių parduotuvių rengiami išpardavimai, kai nuolaidos siekia iki 70 proc.

Tiesos tame, kad daug kas gaminama Azijoje, yra. Tačiau savo reputaciją branginantys prekių ženklai ne tik suteikia Azijos šalims reikiamas technologijas, bet ir kontroliuoja visą procesą. Kodėl Azija? Nes ne paslaptis, kad čia mažesni mokesčiai ir, kaip buvo minėta, gausesnė bei pigesnė darbo jėga.

Taigi kodėl skiriasi kasdienių ir firminių drabužių kainos? Visų pirma dėl idėjos. Dizaineriai dirba, prekių ženklams kuria originalias formas ar medžiagas, o jau vėliau jas bando tiražuoti visi likę gamintojai. Įtakos kainai turi audinių ir siūlių kokybė. Būtent todėl renkantis firminį drabužį, visada reikia atkreipti dėmesį į siūles - ar jos lygios, ar nekišo siūleliai ir t.t. Nemažai investicijų reikalauja ir reklama, kuriai parenkami žinomi veidai ir pirmaujančios reklamos įmonės. Aišku, tenka mokėti ir už vardą, kurį bandoma pateikti ne tik kaip pavadinimą. Tos pačios viešumoje pasirodančios reklamos skatina galvoti, kad brangus drabužis vis dar yra socialinis statusas, prestižas, sėkmės simbolis ir t.t. Tačiau situacija keičiasi ir šioje srityje.

Komentaras

Ekonomisto Nerijaus Mačiulio teigimu, brangius drabužius ir aksesuarus dažniausiai perka tie žmonės, kurie turi tiesiog atliekamų pinigų. „Kadaise vyravo požiūris, kad dirbantiems finansų sektoriuje yra svarbūs prabangūs laikrodžiai ar žinomų prekių ženklų drabužiai. Dabar jis pasikeitė. Svarbiausias kriterijus šiandien - tvarkingi, gerai atrodantys drabužiai. Ir visai nesvarbu, kur jie pagaminti ar kiek kainavo. Būtent todėl drabužiai, ir, tarkim, automobiliai, negali būti vertinami kaip investicija. Klasikinis investicijos apibrėžimas - tai, kas gali garantuoti pinigų srautus. Nekilnojamasis turtas, kurį galima išnuomoti, už akcijas mokami dividendai ar palūkanos, gaunamos už vertybinius popierius. Arba toks turtas, kurį pardavus galima tikėtis daugiau, negu už jį buvo sumokėta. Automobiliai šių kriterijų neatitinka. Perkant kad ir patį prabangiausią modelį, norint už jį gauti daugiau, negu buvo sumokėta, reikėtų automobilį ne tik išsaugoti 50 metų, bet ir išlaikyti jį idealios būklės, kas yra mažai tikėtina. Tas pats pasakytina ir apie brangius drabužius. Šiandien jie gali kainuoti labai brangiai, tačiau mažai tikėtina, kad ateityje juos pavyktų parduoti bent už tą pačią kainą, nekalbant jau apie kokį nors pelną.“

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar pritariate sprendimui įteisinti naktinius taikiklius medžioklėje?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar galvojate emigruoti iš Lietuvos?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

-2 +2 C

-1 +4 C

-2 +4 C

+3 +8 C

+5 +10 C

+5 +9 C

0-3 m/s

0-3 m/s

0-5 m/s