Rašytojas nusižudė dėl vertybių niekinimo

Užvakar Paryžiaus Dievo Motinos katedroje, protestuodamas prieš globalistų propaguojamas vienalyčių asmenų santuokas ir tradicinių vertybių niekinimą, nusišovė 78 metų žymus prancūzų istorikas, eseistas ir rašytojas Dominikas Veneras (Dominique Venner).

Prancūzijos patriotinio Nacionalinio fronto lyderė Marina Le Pen (Marine Le Pen) pagerbė užvakar Paryžiaus Dievo Motinos katedroje nusišovusį D.Venerą, akcentuodama, kad tai buvo „politinis aktas“. Ji teigia, kad savižudybę pasirinkęs prancūzų intelektualas siekė, kad „Prancūzijos žmonės atsibustų“.
„Didžiausia pagarba Dominikui Venerui, kurio politinis veiksmas buvo bandymas pažadinti Prancūzijos žmones“, - socialiniame tinkle „Twitter“ rašė M.Le Pen. Ji čia pat pridūrė, kad tikisi, jog Prancūzija atsinaujins ir saugos save.

Kitas Nacionalinio fronto narys Brunas Golnišas (Bruno Gollnisch) teigia, kad D.Venero „dramatiškas aktas buvo protestas prieš visuomenės supuvimą“

78-erių prancūzų intelektualas žymiojoje Paryžiaus katedroje nusišovė maždaug 1500 turistų akivaizdoje, būdamas visai greta katedros didžiojo altoriaus. Anot policijos, prieš savo poelgį vyras jokio pareiškimo nepasakė, šalia jo kūno aptiktas raštelis. Jo turinys neatskleidžiamas.

Daugiau nei prieš 850 metų pastatyta Dievo Motinos katedra yra vienas iš populiariausių turistų lankomų istorinių paminklų Prancūzijos sostinėje. Katedrą kasmet aplanko daugiau kaip 14 mln. žmonių iš viso pasaulio.

Prieš savižudybę D.Veneras savo internetiniame dienoraštyje parašė žinutę, kurioje aštriai kritikuoja naują įstatymą, legalizuojantį homoseksualių asmenų santuokas. Žinutę jis paliko savo internetiniame dienoraštyje.

„Reikia naujų įspūdingų ir simbolinių veiksmų, kurie pabudintų miegančiuosius ir papurtytų anestezijos apimtas sąmones. Mes žengiame tuo laiku, kai veiksmai turi sekti paskui žodžius“, - rašė D.Veneras.

Teigiama, kad D.Veneras paliko laišką, kurį po jo mirties per radiją „Radio Courtoisie“ perskaitė vienas bendražygis, ir paskutinę esė savo tinklalapyje. Juose smerkiamas ne tik neseniai priimtas įstatymas dėl homoseksualų santuokų legalizavimo, bet ir imigracija iš Afrikos. „Tikiu, kad būtina paaukoti save, kad nutraukčiau mus apėmusią letargiją, - buvo sakoma per radiją perskaitytame jo laiške. - Nusižudau, kad pažadinčiau miegančias sąžines“.

D.Veneras yra buvęs patriotinės sukarintos organizacijos „Organisation de l’arme secrete“ (pranc. - Slaptosios armijos organizacija) narys. Jis pastaruoju metu aktyviai prisidėjo prie kampanijos, nukreiptos prieš gėdingą Prancūzijos valdžios institucijų sprendimą legalizuoti tos pačios lyties asmenų santuokas. Prancūzijos prezidentas Fransua Olandas (Francois Hollande) homoseksualų santuokas įteisinantį įstatymą pasirašė praėjusį šeštadienį.

„Tai apmaudu, tai dramatiška, tai šokiruoja, - sakė katedros monsinjoras Patrikas Žakinas (Patrick Jacquin). - Melsimės už šį žmogų, kaip ir už daugelį kitų mirusiųjų“.

Romualdas Ozolas, Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras

Galime pasiremti mūsų pačių istorija. Ar 1972 metais, kai susidegino Romas Kalanta, galėjome tikėtis, kad šis jo žingsnis bus įvertintas adekvačiai, kad jo siunčiama žinia - išgirsta? Žinoma, ne. Jis buvo apšauktas psichiniu ligoniu, bandymai jį pagerbti buvo išvaikyti milicijos, o valdžios reakcija į kokius nors visuomenės pasireiškimus dar labiau sunuožmėjo. Tik po daugelio metų ši auka visuomenės buvo įvertinta.

Tai lygiai tas pats yra ir čia. Šiandien arba rytoj tokie žingsniai visuomenės bus pastebėti, nes jau dabar neįmanoma į tai nekreipti dėmesio. Ne valdžia atsilieps į tokius drastiškus protestus. Atsilieps žmonės. Svarbu neleisti apšmeižti ir suniekinti Dominiko Venero žygio. Manau, kad globalistai dabar ieškos, ką galėtų inkriminuoti iš jo praeities, bandys tai išnaudoti savo propagandai. Tačiau net tai negali tapti kokiu nors lemiamu aspektu istoriškai vertinant šį žingsnį.

Iš tiesų šiandien padėtis yra tokia, kada žodžiai jau netekę jokios vertės. Net tradiciniai veiksmai - gatvių mūšiai, demonstracijos, piketai - taip pat neturi to poveikio, kuris turėtų būti normaliose visuomenėse. Kas lieka? Tik drastiškos priemonės.

Aš niekada neskatinčiau tokių žingsnių, kaip pasaulio prekybos centro - bokštų dvynių bombardavimas gyvomis bombomis. Niekada nepasisakysiu už kokį nors žudymą. Tai nepateisinama. Bet nusižudymas kaip galutinė priemonė savo laisvai valiai pareikšti, kai nebelieka kitokių priemonių, mano galva, yra gerbtinas. Šiuo atveju nieko kito negaliu pasakyti, išskyrus tai, kad gerbiu šitą žmogų...