Kitos pasaulio naujienos

Jungtinėse Amerikos Valstijose gimsta šiuolaikinių akmens amžiaus žmonių subkultūra. Paleolito gerbėjai ima pavyzdį iš protėvių - valgo daug mėsos, maudosi lediniame vandenyje ir laksto basi.

Džonas Diurantas (John Durant) kartą per mėnesį savo apartamentuose Aukštutiniame Istsaide priima Niujorko medžiotojus ir rinkėjus ir vaišina juos namuose pagaminta džiovinta mėsa. Kompanija virtuvėje dalijasi daržovių arba šernienos patiekalų receptais. Kitą dieną šeimininkas neskuba pusryčiauti ar pietauti. Juk mūsų protėviai taip pat turėdavo badmiriauti iki kitos sėkmingos medžioklės! Užuot valgęs, Diurantas geriau basas lekia Bruklino tiltu arba dabar, žiemą, maudosi lediniame Atlante.

26 metų vyras ir jo bendraminčiai Niujorke, susibūrę į grupę “Evolutionary Fitness” (EF), laimės ir sveikatos ieško sekdami paleolito epochoje gyvenusių protėvių gyvenimo būdu. Šiuolaikinių akmens amžiaus žmonių klanas save vadina “medžiotojais ir rinkėjais”, jie yra įsitikinę, kad žmogaus organizmas geriausiai prisitaiko prie tokio gyvenimo, kokį gyveno žmogus prieš daugybę tūkstančių metų. XXI a. “laukinių žmonių” valgiaraštyje yra daug mėsos, jie treniruojasi laipioti uolomis, greitai bėgioti ir šokinėti, tarsi vis dar turėtų saugotis grėsmingų mamutų. Kai kurie net donorystę laiko priešistorinės egzistencijos dalimi - juk protėviai taip pat praliedavo daug kraujo kovodami su kardadančiais tigrais.

Medžioklė ir rinkimas metų laikų ritmu

Ką žmonės tais laikais valgydavo? Kaip jie judėdavo? Ir ką tai mums reiškia šiandien? Atsakymai, mano Diurantas, yra akivaizdūs. Žmogaus genai yra optimaliai pritaikyti egzistuoti “ant dviejų kojų”, medžiotojo ir rinkėjo gyvenimui metų laikų ritmu. Tai patvirtina ir ekonomikos profesorius Arturas De Veinis (Arthur De Vany), šio judėjimo pradininkas. De Veinis su žmona Karmela gyvena nedidelėje Vašingtono gyvenvietėje Jutos dykumoje ir jau 25 metus laikosi susidarytos programos. 72 metų vyro kūnas yra tarsi sportiško keturiasdešimtmečio. Kad raumenys gautų pakankamą krūvį, jis kartais už lyno tampo savo visureigį. Akmens amžiaus gerbėjas treniruojasi po valandą tik dukart per savaitę. Nuolatinį stresą, patiriamą, tarkim, bėgiojant, jis laiko kenksmingu. “Ar galite įsivaizduoti, kaip yra sunku akmeniu supjaustyti mamutą?” - klausia šio judėjimo guru. Laimės raktas - trumpalaikė, bet sunki fizinė veikla. Ir maitintis būtina pagal griežtas taisykles. “Paleomaistu” galima vadinti tik tai, ką akmeniniu peiliu smulkindavo jau pirmykščiai žmonės. Bet kokios formos angliavandeniai, jo požiūriu, yra šėtono įrankis. EF sekėjai nevartoja bulvių, šokolado, picų, duonos, pieno, sūrio ir rafinuotų aliejų, užtat valgo daug žvėrienos ir žuvies, šviežių daržovių, sėklų ir vaisių.

Šaltą naktį - be drabužių

“Bandome maitintis tik tuo, ko būdavo iki žemdirbystės atsiradimo”, - aiškina De Veinis. Vienas svarbiausių principų yra įvairovė: kartais Karmela pusryčiams patiekia keptą kalakutą, kartais - pusę avokado. Profesorius stebėtinai tiksliai įsivaizduoja sentėvių gyvenimą. “Žaviuosi jų gebėjimais ir atsparumu. Šaltą naktį jie galėdavo ištverti be drabužių”, - stebisi jis. De Veinis yra romantikas. Tačiau mokslininkai patvirtina kai kuriuos jo teiginius. Pavyzdžiui, Kalifornijos universitete (San Franciskas) buvo atliktas bandymas: jo dalyviai 10 dienų laikėsi paleodietos, kurią sudarė liesa mėsa, vaisiai, daržovės ir riešutai. Visa kita buvo uždrausta. Bandomųjų asmenų kraujospūdis normalizavosi, insulino kiekis kraujyje sumažėjo. Amerikietis Lorenas Kordeinas (Loren Cordain) paskaičiavo, kad akmens amžiaus maiste riebalai ir baltymai sudaro 60-80 proc. Šiuolaikinis angliavandenių gausus maistas neatitinka žmogaus genetinės sandaros ir esąs tokių civilizacijos ligų kaip diabetas ir hipertonija priežastis. “Sveiki akmens amžiaus žmonės buvo gerokai stipresni ir guvesni už mus”, - patvirtina ir JAV antropologas Džonas Šy (John Shea). Pagal mažytėlaičius įtrūkimus seniai mirusių medžiotojų ir rinkėjų kauluose mokslininkas nustatė jų aktyvumo laipsnį - ieškodami maisto jie daug bėgiodavo, o medžiodavo tikriausiai tik kartą per savaitę. Nors vidutiniškai jie gyvendavo neilgai, bet tai lėmė infekcijos, nelaimingi atsitikimai ir aukštas kūdikių mirtingumas.

Gyvenimas laukinėje gamtoje lieknina

Tai ar tikrai yra tikslinga gyventi kaip žiloje senovėje? Ričardas Nikolis (Richard Nikoley) iš Kalifornijos yra tuo įsitikinęs. Prieš trejus metus jis svėrė per 100 kg, šiandien beveik 30-čia mažiau. 49 metų vyras tvirtina, kad jaučiasi stiprus kaip niekad. Nikolis ypač mėgsta vaikščioti apnuoginta krūtine ir dažnai badauja. Žvėrys irgi nemedžioja pilnu skrandžiu, teigia jis. Arba Ervanas Le Koras (Erwan Le Corre): nors vietoj raiščio per strėnas prancūzas mūvi sportines kelnes, pažvelgus į jo kūną, būtų nesunku įsivaizduoti jį kovojantį su raganosiu. Le Koro sporto klubas yra laukinė gamta. Jo rengiamuose kursuose klientai miške keturiomis ropoja per krūmus, svaido boulingo kamuolio dydžio akmenis arba beveik apsinuoginę kiek įkabindami lekia per džiungles. Niujorkietį Diurantą meistro treniruočių stovykla Meksikoje tiesiog sužavėjo - jie karstėsi po medžius, išmoko taisyklingai šokinėti ir tampė nuvirtusius medžius.

Kokia monotoniška šiame fone atrodo vidutinio naujųjų laikų skystablauzdžio egzistencija! “Gyvename kaip laboratorijos žiurkės: be pavojų, kondicionuojamose patalpose ir apsirūpinę maistu”, - skundžiasi De Veinis. Tiesa, graužikas narve gyvena triskart ilgiau už savo laukinius gentainius. Bet kokia kaina! De Veinis pasakoja apie bandymą: žiurkė pakabinama ant vielos ir žiūrima, kiek ji išsilaikys. Laboratorinė žiurkė netrukus plumpteli ant žemės, o laukinė užsikabaroja aukštyn ir dingsta.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"