1 nuotr.Ežeruose ir Kauno mariose žvejojančios žvejybos įmonės teigia dirbančios nuostolingai. Naudos iš jų šalies biudžetui mažai. Mažiau nei iš žvejų mėgėjų. Tačiau esą jei šią verslo rūšį prižiūrėtų ne Aplinkos, bet Žemės ūkio ministerija (ŽŪM), verslinė žvejyba iškart atkustų.
Matyt, verslinei žuvininkystei būtų dar geriau, jei ji būtų priskirta Sveikatos apsaugos ministerijai (SAM). Jei joks žvejys nesusirgtų gripu, SAM tokia žvejyba visai nerūpėtų. Nes mūsų ežeruose gyvenančios žuvys nėra nuodingos. Valgytojai neapsinuodys. Mūsų ežeruose nepasitaiko ir piranijų.
Kita vertus, kam puoselėti verslo šaką, finansiškai nenaudingą valstybei? Nenaudingą ir patiems verslininkams, nes jie, sprendžiant iš pateikiamų deklaracijų, vos ne vos vegetuoja? Ir koks ekonominis stebuklas įvyks, jei šį verslą pavadinsime etnografine žvejyba ir perduosime ŽŪM. Kur esą lengviau susitarti. Tartis reikia su žuvimis. Kad leistųsi pagaunamos. Jei verslininkai žuvų ištekliams atkurti perveda tik 10 tūkst. litų, o žvejai mėgėjai - 5,7 mln. litų, aišku, kas su žuvimis dažniau tariasi.
Kas svarbiau? Žvejys, vengiantis dalytis su valstybe, ar visų mūsų rekreacinė aplinka? Žiūrime į ją kaip greito ir lengvo pelno norintys grobuonys. Smėlį, durpes - iškast. Miškus - iškirst. Žuvis išgaudyt.
Kas pasikeis, jei šis verslas bus perduotas ŽŪM? Lietuvos žvejybos laivynas „Jūra“ jau buvo perduotas ŽŪM. Bet vis vien buvo išgrobstytas, supjaustytas, sunaikintas. Be to, jei kalbame apie etnografinę žuvininkystę, tai iš kokio periodo? Ar iš to, kai mūsų ežerai kirbėte kirbėjo žuvelių, o žvejai neplaukiojo kateriais. Giriose staugė meškos ir jau išnykę raguočiai taurai. Tokiu atveju, jei, anot Seimo nario Algimanto Salamakino, bus etnografinė žvejyba, Kauno marios tokiai žvejybai netinkamos. Muliažas. Apgavystė. Nes tokio ežero Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje niekad nebuvo. Tik kaimai, giria, pievos. Be to, kaip išsiaiškinti, kurios žuvys etnografinės, o kurios - ne. Čia jau reikėtų tartis su tautinės kulinarijos žinovais, istorikais.
Atrakcija būtų įdomi. Žuvys gal per daug neišsigąstų. Tik žvejai berneliai dobilėliai rudeniop žvejodami peršaltų. Nes etnografiniai juk nedėvėtų neperšlampamų drabužių iš sintetinių pluoštų ir gumos.
O kodėl etnografinę? Kodėl ne postmodernistinę? Kai žvejai (ant galvų - meksikietiški sombrerai, ant kojų - sportbačiai „Nike“ bei vyžos) žvejotų supainiotais stiliais. Sujungtų, kas sena ir nauja, ir sukurtų postmodernistinį perdirbinį. Žvejotų ir su tinklais, ir su harpūnu, ir su revolveriu. Vienu metu ir šamą gaudytų, ir joga užsiiminėtų, ir šamo portretą tapytų. Ar žvejotų visai be vandens. Kokioje nors aikštėje. Valtyje, užkeltoje ant motorolerio.
Aišku, pakeitus verslo pavadinimą, gal pavyktų gauti paramą iš ES fondų. Bet pabandyti galima ir esant Aplinkos ministerijos žinioje. Kita vertus, kuo toks silpnas verslas galėtų iš savo pusės prisidėti prie ES finansavimo. Jei, pasak deklaracijų, vos gyvas. Įklimptų į paskolas ir bankrutuotų.
