1 nuotr.Lietuvos oro uostai skaičiuoja rekordinius keleivių srautus, ypač šventiniu laikotarpiu, kai prie mažos dalies turistų prisideda gausus būrys mūsiškių - prieš Kalėdas grįžtančių namo, o po Naujųjų metų traukiančių atgal į užsienį.
Ech, imtų vienais metais ir išsiveržtų Lietuvoje koks nors ugnikalnis, kurio nėra. Ir liktų visi mūsiškiai čia, su savo artimaisiais, prie vaišėmis nukloto stalo. Išsinuomotų „mikriukus“? Tuomet prieš tai dar pakelkime degalų kainas tiek, kad jiems visai neapsimokėtų važiuoti. Neturėtų, kur dingti, ir, žiūrėk, po kelių mėnesių jau priprastų prie gyvenimo Lietuvoje. O kad po tų kelių mėnesių nesugalvotų bėgti - nereikia jiems mokėti atlyginimų. Už ką gi tada pabėgs? Juk lėktuvo bilieto už ačiū neduoda.
Štai veiksmingas būdas, kaip sulaikyti emigrantus. Ir netgi lengvai įgyvendinamas. Algų daug kas ir taip negauna, degalai brangūs, maistas taip pat. Problemų sukeltų tik ugnikalnio išsiveržimas, bet juk turime daug puikių chemikų - ką nors sugalvotume. Iš tikrųjų tik tokie būdai šauna į galvą. Nes emigracijos banga atslinko ne vakar, o nepasikeitė beveik niekas. Kaip nenori tie lietuviai čia gyventi, taip nenori. O gal nori? Gal labai nori, bet negali?
Nes negali ramiai vakare užmigti, nes vis repetuoja, kokius žodžius sakys rytoj, kai viršininko prašys sumokėti 5 dienas vėluojančią algą. Gal negali įžengti pro banko duris, nes prisimena, kaip bankininkai krovėsi maišus pinigų, nemokėdami jokių mokesčių. Gal negali vakare paskambinti močiutei, nes ji taip džiaugiasi 20 eurų pakelta pensija, o jis žino, kad turint 30 metų stažą tai lygu pažeminimui.
Todėl gal reikėtų galvoti, ne ko reikia, kad lietuviai nebėgtų iš namų, o užduoti klausimą, ką darytume, jeigu visi staiga sugrįžtų?
