Įsivaizduokime, kad ekonomikos krizės yra ligos, o visuomenė - pacientas. Gydytojo vaidmuo turėtų tekti Vyriausybei. Deja, Lietuvoje turime labai prastą gydytoją. Mūsų Vyriausybė sugeba tik pripažinti, kad liga yra. Žinių, kaip ligą išgydyti, neužtenka. Tai įrodo ir faktas, kad mūsų šalyje vis daugėja socialiai remtinų asmenų.

Krizė nėra naujiena ekonomikoje. Kai 1929 m. JAV kilo Didžioji depresija, amerikiečiai rado būdų atsigauti. Vienas iš nedarbą gydančių vaistų buvo valstybės organizuoti darbai. Nežinau, gal tokie metodai jau paseno, bet pas mus neieškoma jokių būdų. Vyriausybė kaip buhalteris tiesiog konstatuoja - rinkos traukiasi, bus riesta. Tiek ir tiek karpysime išlaidas. Tiek ir tiek žmonių išties rankas, užuot dirbę. Tiek ir tiek socialinių išmokų išmokėsime.

Pastatykime V.Kudirkos aikštėje vieną kompiuterį ir bus ramiau. Jis suskaičiuos, padalys. Išeities kompiuteris nepasiūlys, bet juk ir politikai jos neieško. Gal trūksta kompetencijos, o gal kažkam gimė planas, kad išlaikytinis per rinkimus būtinai balsuos už tą, kuris skyrė išmaldą. Planas atrodytų absurdiškas, bet politikai kaip niekas kitas gerai žino, jog kieno kišenėje sėdi, to ir giesmę giedi.