Konstatuoti, jog šalies jaunimas nesidomi kultūriniu paveldu, objektais, dainomis ir visu kitu palikimu, gali kiekvienas. Pamokslauti, jog privalu domėtis ir žinoti tautos kultūrinius akcentus, taip pat gali kiekvienas. Tačiau, kodėl tik pasitaikius pirmai progai lietuvis lekia ne Gintaro muziejumi pasigėrėti, bet į Turkiją ar Egiptą prie baseino kokteiliukus gerti, tikrai ne kiekvienas atsakys.
Kaltų ieškoti irgi, atrodo, neverta - nei tokių atsiras, nei radus, kas pasikeis. Juokingiausia išlieka tai, kad valdžia deklaruoja besirūpinanti kultūriniais objektais, tačiau realiai tas rūpinimasis išlieka tik popieriuose.
Privalu pareikšti, jog visuomenė vis dar serga sovietmečiu. Kai išvykimas iš šalies buvo ribojamas, o daugelis istorinių momentų kruopščiai slepiami tamsiuose rūsiuose. Dauguma ištroškę kitokios kultūros veržte veržiasi pažinti Prahos stogus, bet ne Vilniaus požemius. Apmaudu, kai lietuvis, išmaišęs pusę pasaulio, nežino, kas yra Medvėgalio kalnas ar Raudondvario pilis.
Dauguma spės „subelsti”, jog Lietuvoje nėra į ką žiūrėti, tačiau pasakydami taip net nesureaguos, kaip atsiskyrė siena nuo Lietuvos, lietuvybės ir jos kultūros. Tad akivaizdu, kad tauta be kultūros, be istorijos tėra padrika žmonių masė, kurios niekas nevienija, kuri it akmens žmonės galų gale išnyks.
