Du su puse dešimtmečio visų pakraipų Lietuvos liberalai metodiškai, uoliai ir agresyviai griovė provinciją: uždarinėjo mokyklas, bibliotekas, kultūros namus, ligonines, vaikų darželius, naikino darbo vietas... Ir štai staiga paaiškėjo, kad Lietuvoje visi geria bei smurtauja prieš vaikus. Prasidėjo didžioji kova su šia negerove - politikai tiesiog šūsnimis ir paketais puolė teikti įstatymus, kurie neabejotinai šią negerovę išgyvendins... O ten „prasimuša“ esminė mintis: iš geriančių bei smurtaujančių tėvų vaikus reikia atimti, o tokius smurtautojus - areštuoti. Bus organizuojamos netgi „mobiliosios brigados“, kurios galutinai įves tvarką šioje ašarų pakalnėje...
Žodžiu, popieriaus raštams sugadinta daugiau, nei galima tikėtis naudos. Kodėl? Todėl, kad Lietuvoje, esant norui, galima atimti beveik visus vaikus ir pasodinti beveik visus tėvus. Ir jeigu tikėtume naujai sukurptais įstatymų paketais, visa tai bus absoliučiai teisėta. Tik štai tuomet iškyla keli klausimai, kurių jokiuose paketuose nėra. Kus dėsite visus atimtus vaikus? Kur susodinsite visus smurtaujančius ar vaikų neprižiūrinčius tėvus? Ir pagaliau - kas konkrečiai visą šitą darbą atliks?
Atsakyti į šiuos klausimus galima tik dviem būdais: 1) sąžiningai ir 2) kuriant „veiksmų strategiją bei programą ir tobulinant įstatymus“. Akivaizdu, kad pirmuoju būdu atsakyti į šiuos klausimus neįmanoma, nes paaiškėtų, jog valstybė yra tiesiog nepasirengusi jokiems pokyčiams. Todėl valdžia visada renkasi antrąjį - praktiškesnį būdą, nes: a) taip sudaromas audringos veiklos įspūdis; b) yra apie ką pakalbėti per televizorių ir c) nėra reikalo atstatinėti tai, kas buvo griaunama du su puse dešimtmečio.