1 nuotr.Ką tik minėjome Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, kai žiniasklaidos atstovams, knygų autoriams ir skaitymo kultūros puoselėtojams politikai siuntė sveikinimus, dėkojo už drąsų žodį ir kartais netgi kalbėjo visiškai įtikinamai. Taip, kad galėjai net patikėti, esą jiems tikrai rūpi spausdintas žodis ir jo laisvė.
Šventė praėjo ir patys politikai žurnalistams sutartinai vėl nekelia ragelių, neatrašinėja į užklausas, o jeigu ir sutinka duoti interviu RAŠTU, į pateiktą 11 klausimų sąrašą atsako viena vienintele pastraipa. Institucijos taip pat mokosi tokios praktikos. Gavusios užklausą tikina jau tuoj parengsiantys atsakymus, tačiau lygiai 17 val. praneša, kad kaip tyčia atsakingo specialisto darbo vietoje jau nėra ir kaip įprastai, neaišku, kada bus.
Simboliška, kad šiandien lituanistinių institutų atstovai taip pat priversti protestuoti prieš idėją lituanistinius institutus paversti Humanitarinių tyrimų centru. Gražūs žodžiai jau neįtikina jų net švenčių progomis. Neįtikina lituanistų, kurie nuolat beldžiasi į politikų kabinetus, prašydami išgirsti ekspertų nuomonę. Apie lituanistikos institutus, apie valstybinės kalbos išsaugojimą, apie asmenvardžių rašybą. Įsivaizduokite - visiškai nemokamai. Bet taip ir lieka pabučiavę durų rankenas. Nes politikams mieliau už konsultacijas mokėti šimtatūkstantines sumas užsienio ekspertams.
Tuo tarpu Lietuvos bibliotekų finansavimas toks, kad vienam gyventojui lėšų naujoms knygoms įsigyti per metus skiriama lygiai 0,69 euro. Bibliotekoje ar knygyne dažnas politikas, ko gero, seniai bebuvęs. Knygas gauna dovanų, o jei ir perka - tik iš kanceliarinėms išlaidoms skirtų lėšų. Kaip ir gėles bibliotekininkams, rašytojams ir autoriams švenčių proga. Kaip tada suprasi bibliotekininką, kultūrininką, priverstą medžioti nuolaidas prekybos centruose. Jam knygoms iš algos jau net neužtenka.
