Lyg ir ne viduramžiais gyvenam, bet lengvatikių yra daugiau kaip anais laikais. Gal kad nėr inkvizicijos ir šundaktarių, raganautojų bei kitokio plauko sukčių priviso, kaip kadaise blusų. Kita vertus, jei nebūtų vienų, nebūtų ir kitų; ir atvirkščiai. Elementarus paklausos ir prekės dėsnis.
Kad žmogus būtų - ar bent jau jaustųsi - laimingas, jam reikia, atrodo, labai nedaug - tik vilties. Vilties, kad tas ar anas darbas pavyks, kad su tuo ar anuo reikalu bus susidorota, kad žaibas į jį nepataikys ir pan. Bet kai pradeda pulti ligos, kai sušlubuoja sveikata, o gydytojai, negalėdami pacientui niekuo padėti, tik skėsčioja rankomis, žmogus eina į slaptą, paslaptingą ir dažniausiai tik agentūros „iš lūpų į lūpas“ reklamuojamą Paskutinės vilties krautuvėlę ir už nemažus pinigus iš mažamokslio krautuvininko nusiperka tai, ką trokšta išgirsti. Tie lengvatikiai pirkėjai TAI vadina kone panacėja, vaistu nuo visų ligų ir išeina iš tokios krautuvėlės laimingi - tikėjimas, vilties turėjimas yra didelė jėga ir tikrai neblogas daktaras. Bet po kurio laiko tas žmogus kiek atidžiau pažvelgęs veidrodin pamato, kad tas sumautas krautuvininkas vietoj žadėtos vilties jam ant ausų pakrovė visai nemenką porciją makaronų; beje, labai brangių ir neskanių makaronų. Tačiau šaukštai jau būna po pietų: liga kaip ėdė jį, taip ir ėda, o kone viso gyvenimo santaupų „trilitriakas“ ridinėjasi ant grindų tuščias kaip politiko galva. Jetau jetau, ką aš padariau!? Policija! Daktarėli! Kunigėli! Deja, policija neranda jokių galų ar nusikaltimo sudėties, daktarėlis pasako, kad ligonis jau neperspektyvus, o kunigėlis tik patepa paskutinįsyk ir prižada paskambint šventam Petrui, kad vartus atrakintų. Atia - ir pinigėliams, ir gyvenimui.
Prasti mokiniai
Kai užpuola sunki liga, žmogus pradeda protauti ne smegenimis, o pinigais. Žinoma, jei jų turi. Jei neturi, prisiskolina, numelžia šeimynykščius ir gimines. Mes gailestingi padarai - mielai skoliname ligų kamuojamiems artimiesiems, nors ir žinome, kad jiems nepadės jokie burtininkai, ekstrasensai ir kiti kašpirovskiai; ir dar žinome, kad veikiausiai tų skolų niekados neatgausime, bet kvailai elgdamiesi turime dar kvailesnį pateisinimą: o jeigu man taip? O jeigu mane tas vėžys, ta lydeka ar gulbė užpuls? Ir, užuot atkalbėję draugą nuo vizito pas sukčių ir surišę vežtume į ligoninę, duodame jam litą - eik, musėt, pagelbės. Dar prisimenam, kad jau toji ar kitoji ragana kurį iš mirties nagų ištraukė - gi per televizorių mačiau.
Televizorius
Lipam ir lipam ant to paties grėblio. Ir visai nesvarbu, kad kone visi puikiai žinome, kuo visos tos kelionės pas burtininkus baigsis, vis keliaujam ir keliaujam, vis šeriam juos pinigais ir šeriam. Tikrai televizorius padeda tuštinti mūsų kišenes, padeda mums tapti negalvojančiais bestuburiais lengvatikiais. Kiek komercinėse TV laidų su burtininkais, raganiais ir vyr. raganomis. Yra laidų, kurias net veda smegenų pudrintojos. Mažiau išsilavinusiam žmogui viskas, ką jis mato ir girdi per „dėžę“, yra tokia stipri ir neginčijama tiesa, kad jam sakyk nesakęs „tik nebūk tu durnas - netikėk“. Jis ir „pats“ žino, kad nėra durnas, būtent TODĖL ir tiki. Ir eina, neša pinigėlius - gi televizorius sakė, kad - oi kaip tas burtininkas ar toji ragana padeda. Neša ir nieko už tai negauna, tik kažkokių sunkiai suprantamų žodžių kratinį. Jį tas nelaimėlis lengvatikis pasivadina viltim ir juo tiki. Didelis tikėjimas net pačia didžiausia nesąmone kitąsyk ir padeda, ir gydo - jau taip sutvertas žmogus. Visa tai galima tikrai suprasti tik tuomet, kai pats nepagydomai ir beviltiškai atsidursi tokio nelaimėlio kaily. Bet geriau nereikia. Geriau taip bjauriai neeksperimentuokime; geriau taip stanislavskiškai neįsijauskime į vaidmenį.
Mokesčiai
Įdomu, kiek mokesčių nuslepia nuo valstybės tokių - garantuotai nelegalių - Vilties krautuvėlių savininkai, o tikriau sukčiai (o jei valstybei nemoka mokesčių - tai ir vagys). Jau negana, kad tyčiojasi iš bėdos prispaustųjų, tai dar, rupūžės, ir neparemia valstybės. (Ne tokie jie durni, kad remtų savo konkurentus - mat, valstybė nemažai pinigų skiria sveikatos apsaugai.) Bet jei jau teisėtvarka negeba raganautojų užlaužti už sukčiavimą (šalyje per metus užregistruojama apie 5 tūkst. sukčiavimo atvejų, tik niekas nežino, kiek tarp tų sukčių yra mūsų aprašomos srities specialistų; ir ar yra apskritai), tai gali pabandyti užlaužti už mokesčių nemokėjimą. Prosit, ponai teisėtvarkininkai, vienas kitas hektaras neartų dirvonų!
Vietoj burtų
Jeigu raganautojai turėtų realią galią ir sugebėjimų paveikti ir ligą, ir gamtą, ir dar velniaižin ką, argi būtų jie patys ir nelaimingi, ir mirtingi. Išvadas pasidarykite patys.
