Lietuvos masteliu Vilnius yra milžinas, bet milžinas stovi ant molinių kojų, kurios bet kuriuo metu gali neatlaikyti. Sostinės politikai ilgą laiką bandė vaizduoti, kad yra kitaip. Jie vis pasakojo, koks šis milžinas yra veržlus, modernus, kiek jis turi perspektyvų. Tiesiog šviesulys tamsioje Lietuvoje. Įvaizdis buvo viskas, realybė - niekas. Kol kalbos liejosi, miesto skola vis augo ir dabar jau kalbame apie sostinės bankrotą. Kad ir kiek burtum viešųjų ryšių srityje, rūsti realybė vis tiek kada nors primena apie save.
Dabar jau nenuslėpsi, kad karalius yra nuogas. Taigi iš miesto vadų lūpų vietoj pasakų apie šviesią ateitį girdėti skundai. Tiek pasakos, tiek polinkis viskuo skųstis būdingi tam tikram žmonių tipui. Taip ir įsivaizduoju prie suskilusios geldos sėdinčią bobutę, kuri, užuot kažką padariusi, laukia žinių iš auksinės žuvelės. Vilniaus valdžia dabar užėmė tokią poziciją. Jei yra milijardinė skola, tai kažkas kaltas, bet tik ne patys savivaldybės šulai. Kaip auksinė žuvelė turi pastatyti bobutei rūmus, taip tas kažkas turi skirti Vilniui didesnę mokesčių dalį.
Ir kas bus, kai skirs? Tikriausiai sostinės politikai vėl ims skraidyti padebesiais, pristatys paupyje daugiau metalinių vamzdžių ir ras dar šimtą būdų iššvaistyti milijonus. Jei žmonės daug metų bandė dangstyti savo neūkiškumą pasakomis ir skundais, tai po vienos finansinės injekcijos jie nepasitaisys. Su tokiais vadovais bet kuri pagalba būtų tik bandymas šaukštu išsemti ežerą. Paaiškėtų, kad Vilnius vis tiek skriaudžiamas, kad reikia dar daugiau lėšų. Jos plauktų ten, kur ir dabar plaukia - į bedugnę, o Vilniaus vadovai ir toliau pasakotų, kaip turtinga Lietuva skriaudžia vargšę sostinę.