Pamenate, kaip didžiųjų miestų valdžia ir policija įtikinėjo, kad vaizdo kameros gatvėse - nepamainomas dalykas? Tvirtinta, kad tik dėl kamerų įmanoma gatvėse įvesti tvarką, padaryti saugesnę aplinką. Ir savo pasiekė - kamerų didmiesčiuose pristatinėta už dešimtis milijonų.

Šiandien tuo garsiai jau nesidžiaugiama. Nes kameros, pasirodo, ir genda, ir neryškų vaizdą perteikia ar jo išvis neužfiksuoja. Kitaip sakant, svarbiam nusikaltimui išaiškinti jos neturėjo įtakos. Taigi milijonai - perniek.

Bet kone milijardą prasiskolinusi Vilniaus valdžia įsigeidė dar vieną „žaislą”, kurio net pavadinimas nežinomas, policijai padovanoti. „Atrodo, nepilotuojamas skraidymo aparatas vadinasi, o gal skraidyklė, - suabejojo Vilniaus apskrities VPK pareigūnas. - Nežinau, ar jis tik fotografuos - gal ir filmuos? 90 tūkst. litų kaina.”

Pasakė taip, tarsi 90 tūkst. litų būtų dėmesio neverta suma. Tiks tas aparatas - gerai, netiks - išmes. Argi čia nuostolis? Pasak to paties pareigūno, mieste veikia 95 vaizdo kameros. Tai kam prireikė skraidyklės? Nes ji - mobili, gali fiksuoti masinių susibūrimų vietas, o kameros - stacionarios, taigi ribotų galimybių. Bet nepaneigta, kad masiniai protestai paprastai vyksta centre, ten, kur kameros stovi - ne užmiestyje.

Štai tau, boba, ir devintinės. Dešimtys milijonų ištaškyta kameroms, o būtų pakakę nepilotuojamo lėktuvėlio. Tegu parduoda kameras ir perka sau naujus žaislus.