Didmiesčių valdžios atstovai, neįsigilinę, strimagalviais pritarę sprendimams gatvėse prikabinėti vaizdo kamerų, per anksti ėmė džiūgauti, kad dieną naktį stebimi miestiečiai pagaliau pasijus saugesni, kad iki minimumo sumažės (jei ne visai išnyks) vagystės, plėšimai, chuliganų išpuoliai.

Tvirtinta, kad niekdariai staiga ims ir išsigąs kamerų - nedrįs brautis į parduotuves, užpuldinėti praeivių, niokoti svetimą turtą. O kai tuo naiviai (?) tikėta - ir pinigų moderniai įrangai nepagailėta. Bet šiandien jau galima teigti, kad dideli pinigai paleisti vėjais. Mat nei saugesni miestiečiai pasijuto, nei nusikaltimų sumažėjo, nei jų išaiškinamumas pagerėjo. Vienu procentu - va kiek „daug“ brangios vaizdo kameros prisidėjo prie viešosiose vietose daromų nusikaltimų išaiškinimo! O jei priimsime domėn, kad nemažai tokių „akių“ chuliganai iš reikalo, o kitąsyk ir šiaip sau suniokojo, ir pasidomėsime, kiek kainuoja sugadintos modernios aparatūros remontas, taps aišku, jog vaizdo kameros miestams ne naudos davė, o daug nuostolių padarė.

Geriau jau būtų buvę užsakyta daug daug medinių lentelių su užrašais „piktas šuo“. Ir išdalytos jos miestiečiams. Už dyką. Nauda neabejotina: ir tokio projekto kaina būtų keleriopai mažesnė, ir jo vykdymo konkursą laimėjusiųjų „otkatas“ pritarusiems kamerų įsigijimui neperžengęs proto ribų.