1 nuotr.Prieš porą metų premjeras Saulius Skvernelis, tada dar vidaus reikalų ministras, mūsų pilietiškumą pabandė pažadinti pinigais. Žadėjo: praneši, kam reikia, kad kažkas verčiasi kontrabanda, še tau tūkstantukas eurų. Arba premiją galėsi užsidirbti leptelėjęs, kad kokio departamento vadovas po viešųjų pirkimų konkurso staiga pralobo. Praėjo dveji metai, tad bandome skaičiuoti viščiukus. Rezultatai apverktini. Pasirodo, žmonės tyli kaip žuvys. Stebuklas. Nei bedarbiai, nei pašalpininkai, nei viską matantys pensininkai nerodo noro papildomai užsidirbti. Kur kas sėkmingesni pasitikėjimo telefonai, kuriais gali paskambinti pasislėpęs.
Visi girdėjome legendas apie vokiečių tvarką. Štai pabandyk pas juos kur nors ne vietoje pastatyti automobilį, tuoj bus „ein zwei Polizei“. Ten, sako, kiekvienas vokietis jaučia pareigą pranešti apie pastebėtą pažeidimą. Ten sakoma pranešti, o pas mus - paskųsti. Vokiečiai pranešimą laiko pilietiškumu, mes - kone išdavyste. Tai, manau, viena iš tylėjimo priežasčių. Lietuvoje skundikai dar nuo caro ochrankos laikų būdavo nemėgstami. Nors sovietmečiu buvo bandoma juos vadinti informatoriais, liaudyje jie vis viena liko skundikai. Tai rodė santykį su tuometine valdžia.
Atrodo, dabar valdžia sava, bet mūsų santykis su ja beveik nepasikeitė. Ar ne todėl šaipomės, kai valdžia paskelbia bandanti traukti milijardą iš šešėlio, arba numojame ranka, kai ragina pranešti apie kyšininkaujantį valdininkėlį? Nesiseka valdžiai, na ir gerai. Taip ir reikia lūzeriams. O nesuvokiame, kad dėl to pralaimi ne valdžia. Pralaimime mes visi. Pranešimas apie neteisėtą veiklą, nors iš tiesų turėtų liudyti sąmoningumą ir pilietiškumą, daugumai žmonių ir liko tolygus įskundimui. Juk mes okupantų užgrūdinti. Mes - ne skundikų Tauta.
