Prie valstybės vairo stoja naujas prezidentas. Ekonomistas, ne vienus metus ištikimai tarnavęs švedų bankui, tarkuotas dėl prieškriziniu laikotarpiu duotų patarimų skolintis nekilnojamajam turtui. Tačiau visa tai - niekis. Didžiausia problema - ką apsirengti į prezidento inauguraciją.
Neįsivaizduoju, kaip jaustis dviejuose darbuose dirbančiai vienišai mamai, jau pavasarį pradėjusiai taupyti pinigus Rugsėjo 1-osios išlaidoms. Arba, kaip reaguoti universiteto profesoriui, skaitančiam studentų darbus apie saulės sienos efektyvumą.
Ką galvoti kiekvienam sveiko proto nepraradusiam žmogui, kai aplink tik ir girdi: „Ką reiškia kvietime nurodytas dreskodas, o Viešpatie, kad tik neapsijuokčiau, stovėdama eilėje prie krevečių...“ Šios globalios problemos net privertė iš ligos patalo prisikelti vienintelį šioje Marijos žemėje etiketo žinovą! Išaiškinus, ką rengtis, ponios puolė pas juozukus siūdintis suknių, o kiti - aiškintis, kas gi gavo kvietimus į paskutinę, oi - pirmą, vakarienę, o kas liko už borto. Ir vėl skandalas - kodėl pakvietė influencerį, o nepakvietė dainininko!
Na, ką gi, iš to išeina, kad problemų Lietuvoje, po penktadienio vakaro, nebeliks. Bent iki kito prezidento, iki kitos inauguracijos. Nebent, kas nors padauginęs Verygos uždraustų gėrimų ar užmynęs kolegos damai ant suknelės apsijuoks. Tuomet dar smagiai pasišnabždės. Rožinį gyvenimą aprašantys portalai paskelbs galybę nuotraukų, prikals prie gėdos stulpo prašovusius su garderobu... Ir tada jau bus viskas.
O visada norėjosi, kad svarbūs valstybės renginiai ar datos būtų šventė ne išrinktiesiems, o visiems. Kad kasdien blizgančiuose žurnaluose stypsančios žvaigždutės eilinį kartą pasipuoš svarovskiais, geriau gyventi socialinio būsto laukianti mama nepradės. Vienkiemyje gyvenanti močiutė negaus didesnės pensijos. Ir iš Londono negrįš pilnas lėktuvas emigravusių tautiečių. Visam laikui.
Paviršutiniškumo mūsų gyvenime ir taip per daug, kad gaištume laiką dirbtiniams blizgučiams.