„Lėšų trūkumas“ ir „finansų krizė“ iš valdininkų lūpų skamba kaip burtažodis, kuriuo užčiaupiamas bet kuris ant valdžios burnojantis ir gyvenimu Lietuvoje nepatenkintas pilietis. Tačiau kuo gi valdininkai pasiteisins, kai pinigų būta, bet jie grįš į valstybės biudžetą nepanaudoti.

Nors Lietuvos nepriklausomybė jau peržengė dvidešimtmetį, o sovietinius laikus primena tik kur ne kur išlikusios „chruščiovkės“, dalis tautiečių iki šiol priversti būti socialinių būstų laukiančiųjų eilėje, kaip kad stovėjo eilėje dėl gabaliuko dešros. Skirtumas tik tas, kad eilė prie dešros trumpėjo, o laukdamas socialinio būsto gali pasistūmėti nebent atgal, bet ne į priekį.

Regis, Vilniaus savivaldybei tai nė motais, jos paramos laukiančiųjų eilė tik didėja. Kaip kitaip galima paaiškinti, kad iš 6 mln. litų, skirtų socialiniams būstams, net pusė jų liko nepanaudota, o keli tūkstančiai laukiančiųjų lauks ir toliau. Nesusipratimas? O gal paprasčiausias cinizmas, dar kartą iliustruojantis, kad valdžia pagalbos rankos savo piliečiams neišties net tada, kai iš saujos byra pinigai. Jau greičiau tą saują pinigų valdininkai susibers sau į kišenę arba, kaip yra šiuo atveju, grąžins į valstybės biudžetą lyg nereikalingus maisto likučius, kurie išmetami į konteinerį.