Kapanojamės iš krizės įsikibę solidarumo, kuris nuolat skamba valdžios lūpose. Deja, realiai solidarizuojasi tik paprasti mirtingieji, jau drąsiai galintys diskutuoti, kurios kruopos ar makaronai pigesni. Ir nesvarbu, kad paprastas pilietis dirba išsijuosęs, kad jo darbas duoda teigiamų rezultatų, algai tas įtakos neturi. Lieka kaltinti besotę krizę.

Tačiau valstybės įmonių vadovams krizė dantų nešiepia, o šypsosi net ir tada, kai įmonė nedirba pelningai. Vis dėlto kas galėtų paneigti, kad mūsų šalis - ne stebuklų kraštas. Ir dar kaip. Pasirodo, įmonės veiklos rezultatai ir vadovų atlyginimai neturi visiškai jokio ryšio. Galime drąsiai dėti lygybės ženklą tarp įgyvendintų didelių ambicijų ir jų neturėjimo. Ką tai rodo? Kad vienodai dirbdamas arba vienodai tingėdamas galiu gauti tą pačią algą? Būtent! Iš tokios logikos motyvacijos nelabai pasisemsi...

Verta pridurti, kad vadovas - ne šiaip darbuotojas, ir jo atlyginimas turėtų būti toli gražu ne minimumas. Tačiau kai valstybės įmonės pelnas nesuspėja su vis didesnį pagreitį įgaunančia vadovo alga, reikėtų susimąstyti.

Naudodamasi Oskaro Vaildo išmintimi pasakysiu, kad „nieko neveikti yra pasibaisėtinai sunkus darbas”. Ir tokio niekam nelinkiu.