Taip, tai įvyko. Iki šiol buvo dviejų greičių Lietuvos. Ir judėjo jos skirtingomis kryptimis. Turiu galvoje socialinę atskirtį. Dabar, kai valdantieji paskelbę karą ne tik alkoholizmui, bet alkoholiui apskritai, tų Lietuvų interesai sutapo. Vieni, žiūrėdami iš savo varpinės ir vadovaudamiesi blaiviu protu, ragina valdžią atsipeikėti, o kiti, kuriems vis viena jau viskas dzin, vos apversdami liežuvį, išminčių tonu užtikrina: „Eeeee-ikit, vis tiek čia nieko nebus“.
Ne vienam yra kilęs klausimas, negi Lietuvoje nebėra daugiau rimtesnių bėdų, kaip sutrukdyti nusipirkti alkoholio. Man jau visai rimtai norisi manyti, kad ši tema, besitęsianti nuo pat naujos valdžios išrinkimo, yra specialiai ir dirbtinai eskaluojama. Juk kuo kvailesnis pasiūlymas, tuo aršesnė reakcija. Tada nebereikia kalbėti apie vaikų pilnus globos namus, sergančius švietimą ir mediciną, visokias nelegalias statybas, urėdijų jungimą ir t.t. Alkoholis apkvaišino visą Lietuvą.
Aš nei tikiu, nei netikiu, kad Lietuva yra tokia prasigėrusi, kokia ji piešiama. Gatvėse itin retai matau nebepastovinčių piliečių, nors nesu namisėda. (Gal visi girti persėdo į automobilius?) O kai kas sako, kad ir tas kaimas nėra visai toks... Čia tiesos irgi gali būti. Nes tinginystė tapusi kone alkoholizmo sinonimu. Jeigu kaimo žmogus nenori dirbti, sakoma apibendrintai - prasigėręs.
O ar valdžia pagalvojo, ką darytų piliečiai, vieną dieną nustoję gerti? Sutinku, gal mažiau muštų žmonas, vaikus. Jau ir tai gerai. O kas toliau? Imtųsi darbo? Pradėtų savo verslus? Galėtumėte patikėti? Veikiausiai kaip dabar gulinėdami žiūrėtų į lubas ir skaičiuotų dienas iki pašalpų. Tik aprengti tautiniais rūbais.