Visi užjaučiame ir gailime tų, kurie negali savimi pasirūpinti, kurie serga, kurie sunkiai verčiasi, kurie yra likę vieni. Tačiau dažniausiai jiems „padedame“ tik mintimis, kalbomis, nes nenorime užsikrauti papildomų kažkieno gyvenimo problemų. Juk šiais laikais pastarųjų turi kiekvienas - mažesnių ar didesnių, o kartais tiek, kad nors vežimu vežk. Seniai visi puikiai žinome, kad gyvename susvetimėjusioje visuomenėje. Tačiau yra tokių žmonių, kuriems svetimas skausmas nėra svetimas - tai socialiniai darbuotojai.
Žinoma, žmogus pats pasirenka profesiją. Čia, kaip ir visur kitur, būna visko. Tačiau socialinis darbas, palyginus jį dirbančiųjų atlyginimus ir darbo sąlygas, primena pasišventimą, darbą „iš idėjos ar pašaukimo“. Socialiniams darbuotojams per dieną tenka aplankyti ne vieną likimo nuskriaustą žmogelį. Pirmiausia užsukti pas savimi jau pasirūpinti nebegalinčius senukus, padėti jiems, tuomet žingsniuoti pas socialinės rizikos šeimą. Čia ne pageidavimų koncertas, aplankyti reikia visus. Tačiau niekam nerūpi patys socialiniai darbuotojai. Kas jais pasirūpins?
Iš vieno žmogelio pas kitą socialinis darbuotojas važiuoja už savas lėšas, jo pietų pertrauka - tos pačios kelionės metu suvalgytas sumuštinis. Kelionės metu jį kamuoja nerimas dėl to, kas laukia nuvykus į vietą. Pasitaiko atvejų, kai soc.darbuotoją slaugomas asmuo užpuola apsiginklavęs, pvz., šakute, nors anas atėjo su balta vėliava ir turėdamas tik gerų ketinimų. Bet kuriuo atveju, valdininkams viskas čia atrodo gerai, problemos nėra - ateini, pažiūri kaip kas ir išeini, saulutė šviečia. Toks jų supratimas. Socialiniai darbuotojai, jeigu jau pasirinko tokį kelią, vadinasi yra šventieji ir jiems patiems nieko nereikia, tik svetimo skausmo. Valdžia, deja, gali pamokyti tik kaip pasirūpinti savimi, bet ne kitais.