Neseniai kalbėjau su viena Vilniaus universitete filologijos mokslus kremtančia studente. Ši manęs paklausė, ar žinau, ką jai daryti su bendrabučio nuoma, už kurią pavedimus anksčiau darė „Snoro” bankui. Man teko tik papurtyti galvą, nes atsakymo nežinau. Kaip, beje, nežino niekas.

Nors viskas, kas galėjo įvykti blogiausia „Snoro” istorijoje, regis, jau praeityje, neatsakytų klausimų liko daugiau nei norėtųsi. Valdžia sugebėjo nuraminti įtūžusius indėlininkus ir banke sąskaitas turėjusius klientus, kurie kaip armija atakavo visus „Snoro” filialus. Tačiau, be tiesioginių banko klientų, liko dar būrys tų, kurie ėmė paskolas, sudarė lizingo sutartis, darė pavedimus už paslaugas ir pan.

Iš atsakingų už susidariusią situaciją asmenų lūpų skambėjo tik pažadai, išsisukinėjimai ir pasiteisinimai, tačiau praėjus dviem savaitėms po banko žlugimo žmonės tegirdėjo vienintelį konkretų dalyką - nurimkite. O toliau niekur ir nepasistūmėta.

Susidaro įspūdis, kad stabili ir kontroliuojama šalies padėtis buvo tik iliuzijos burbulas, kuris sprogo vos prie jo prisilietus. O susidoroti su problemomis negeba net valdžios viršūnėje sėdintys valdininkai. Todėl raginimų nusiraminti įtūžusiai, sutrikusiai ir išsigandusiai miniai kaži ar pakaks. Tačiau kyla klausimas, ar valdantieji apskritai pajėgūs daugiau duoti?