Ne kartą teko girdėti, kaip šiuolaikiški, energingi vyrukai aiškina, kad provincijos žmonės darbo nesugeba rasti dėl savo nepaslankumo. Mat jie nori dirbti netoli namų, o juk galėtų ir pasivažinėti kokį 100 km. Japonai daug toliau nuvažiuoja. Ir tie energingi vyrukai pasigiria, kad jie nėra prisirišę prie savo miesto, gali dirbti bet kur. Deja, tarp japonų, energingų Lietuvos vyrukų ir neva nepaslankių kaimų ar miestelių gyventojų yra labai didelis skirtumas. Regionų gyventojai, jeigu jie nori dirbti didesniame mieste, turi apskritai palikti savo namus. Tai vadinama vidine migracija. Jei žmonės nori jos išvengti, darbo nebus, nes padėtis susisiekimo sferoje to neleidžia. Daug kaimo gyventojų yra tarsi įkalinti savo gyvenvietėse.
„Vakaro žinios“ rašė, kad žmonės neretai atsisako darbo pasiūlymų, nes negali pasiekti potencialios darbo vietos. Viešasis transportas negali jiems padėti, nes autobusai kai kuriuos kaimus pasiekia tik porą dienų per savaitę. Sakykime, jie važiuos kasdien, bet ir tai nepadės išspręsti problemos. Žmogus ryte galbūt pasieks savo darbo vietą rajono centre, bet po darbo autobuso neras.
Lieka asmeninis automobilis. Nepigus malonumas, jei kasdien reikia senu kledaru nuvažiuoti kokius 20 km pirmyn, o paskui - atgal. Reikėtų neblogai apmokamos darbo vietos, kitu atveju, ne kažin kas lieka. Be to, valdžia rengiasi smogti seniems kledarams mokesčių vėzdu. Mat politikai atkakliai atsisako suprasti, kad lietuviai kledarais važinėja dėl ribotų finansinių galimybių, o ne dėl užsispyrimo ar noro užteršti gamtą.
Ir koks tada pasirinkimas? Pats populiariausias - atsisakyti darbo ir toliau gyventi iš pašalpos. Kitas variantas - didinti vidinės migracijos arba emigracijos į užsienį statistiką. Antras variantas gal šiek tiek geresnis, bet ir jis deda kryžių ant Lietuvos regionų.