Nežinau, kaip galima manyti, kad spausdintinės knygos kvapas kada nors žmonijai įgris ir jas iškeisime į nosį riečiantį svylančių laidų tvaiką. Kalbos apie knygos ir spausdinto žodžio eros pabaigą prilygsta nuodėmei, jeigu galima taip skambiai išsireikšti. Netikiu. Kad kada nors pasaulyje nebeliks žmonių, kurie būriuosis, kad įsigytų ką tik pasirodžiusių naujų knygų, lauks pamėgtų kūrinių leidimų, norės parsinešti jų į namus.
Informacinėje kasdienybėje, pamišę dėl technologijų ir išmaniųjų kompiuterių, telefonų (net dviračiai, ir tie elektriniai), ar tikrai pamiršome knygą? Gatvėje užkalbinti kad ir keli žmonės kiekvienas prisimena savo pirmąją skaitytą ar geriausiai įsiminusią ir iki šiol mėgstamą knygą. Knygą. Ne kompiuterinį žaidimą ar populiarų serialą. Kaži kam tada ta nesibaigianti laidotuvių procesija, lydima naujausių technikos atradimų...
Žinau, kad bibliotekininkas - pamiršta profesija, Lietuvoje nebeturime juos rengiančių įstaigų. Ir tegul. Tegul šiandien bibliotekininkas - ne piktas prižiūrėtojas, nuolat kartojantis „Tylos!“. Tegul biblioteka auga, keičia savo veidą, įgauna naują pagreitį ir vėl masina žmones atverti jos duris. Kaip tose eilutėse, parašytose ant senos bibliotekos durų: Aš esu biblioteka./ Aš nesu nei sienos, nei lentynos,/ Net ne knygos, sustatytos eilėmis./ Aš esu pasaulio išmintis, knygose pagauta ir jums jose parengta./ Aš esu atviros durys./Įženki!
Įžengti. To labiausiai jai reikia. Juk tuščioje bibliotekoje pradingsta visos skambios frazės, susijusios su šventiniais metais ar renginių savaitėmis. Čia praranda prasmę net ir gėdingi 69 centai, skirti kiekvieno lietuvio pirkiniams knygyne. Praranda prasmę vargingai apmokamas pasiaukojamas bibliotekininko darbas. Jei niekas neįžengs pro bibliotekos duris.