Šią savaitę, paskutinę balandžio mėnesio - mėnesio, pavadinto artimo žmogui paukščio vardu, - dieną buvo minima Tarptautinė veterinarijos diena. Mūsų mažieji broliai ir draugai, mūsų augintiniai (žvėriukai, paukščiukai ir kiti nariai) ją tikrai būtų deramai paminėję, jei būtų žinoję, kad tokios be-sa-ma (besama mučijo). Ją tikrai būtų paminėję, nes ir jie, kaip ir mes - ir serga, ir prašosi gydomi, ir... visa kita.
Ir ko tik žmonės savo namams, savo aptvertiems ir dideliai privatiems rūmams vietoj „dizaino” ar užėjus nesveikai madai neprisiperka; ir ko tik žmonės į blokinius ir mažakvadratinius pusiau kolektyvinius butukus, tenkindami savo kvailų vaikučių nesveikas ir nepamatuotas užgaidas ar bėgdami nuo gresiančios senatvės ir bauginančios vienatvės, neparsiveda. Ne, kalba visai ne apie svečius, ne apie nakvynės išsiilgusius prašalaičius ar šiaip atklydusius išgerti dvikojus žinduolius, o apie tuos, kuriuos priimame į savo šeimas ar nuosavus tvartus, bandome jais rūpintis, duodame gražiausius pasauly vardus, vadiname švelniausiais pasaulyje būdvardžiukais, o paskui - vieną kartą - suprantame, kad ta smirdinti katė, kad tas visur sysiojantis šuo, kad tas nukvakęs kuinas yra tokia bjauri našta mums, dar vakar iki pat pašaknų gamtą mylėjusiems doriems piliečiams, kad nėr kur trauktis - pats laikas jiems pasakyti, kad ir aš pats ne kasdien sotus, kad ir mane ne kasdien laukan kas nors išveda, kad... eik šalin, nes kad jau spirsiu (miau miau...au au...yhaha)... Žinoma, mes, žmonės, ypač tie, kurie „spiria” savo augintiniams į pasturgalį, nedažnai susimąstom: o ką jie, mūsų mažieji draugai, pasakytų, jei galėtų kalbėti - ir ne jie mūsų, o mes jų mažieji draugai ir broliai būtume. Beje, kai kurie gyvuliukai kalba ne tik Kūčių naktį, bet ir Tarptautinės veterinarijos dienos proga. Ypač jei jie vegetuoja kokioj nors prieglaudoj. ČIA - vienoj tokioj - su jais ir pasikalbėjau.
Kačiukas
Kiek supratau, tuose namuose - keliolika kvadratų (didesnė katė tokį butą galėjo kiaurai perčiurkšti) - atsiradau mažo vaikučio norams tenkinti. Murrrr. Iš pradžių buvo lyg ir neblogai: vaikutis mane niurkė kaip skudurinį Džoną - aš bėgiojau paskui kaspiną, palaižydavau vaikučiui rankytę, jo tėveliams - dar šį bei tą; pamurkdavau, jie sakydavo, kad poteriauju, - ir šypsodavosi. Vaikui pradėjus eit mokyklon - ir ketvirtoj ar penktoj klasėj jam perskaičius J.Biliūno „Kliudžiau” - prasidėjo mano vargai: ar jis prastai suprato lietuvių lengvosios prozos klasiką, ar kas jam pasidarė, bet kai man po uodega įkišo strėlę ir dar ją padegė, aš be jokių skrupulų išėjau elgetauti. Iškart. Ir dabar. Porą metų sėdėjau po jų balkonu ir keikiau įstatymus, - o ką daugiau keikti, - paskui mane pagavo, išromijo (ta „prasme” pripažino, kad nesu čigonas) ir atsidūriau ČIA.
Šuniukas
Kai mane nupirko ir atvežė į kiemą, maniau, kad esu karalius. Kiemas didžiulis, pastatų daug, mašinų dar daugiau. Man gera. Man gera, kad šitam kieme - tik aš vienas auksaspalvis retriveris. Bet tas storas - į jį visi kreipdavosi „šeiminyke” - mane pririšo tikrų tikriausiu lenciūgu (tegu ir paauksuotu) prie būdos. Tiesa, būda buvo visai nebloga - parketas, bidė, centrinis šildymas, kartais net toks Germanas užeidavo... ant sąskaitos leteną reikalaudavo uždėt, nors aš dar nė vardo neturėjau. Tas „šeiminykas” grįžo namo vienusyk įkalęs kaip narys iš posėdžio ir sako savo šeimynykščiams: šitą šunėką vadinsim Lordu - tesaugo Lordas mus ir mūsų namus. O aš gi ne tam sutvertas. Po to, kai mokesčių inspekcija „šeiminyką” apiplėšė, jis mano sielą ne tik išgėrė - jis mano kūną aprūkė ir suspardė kaip rudą šunį. Nors aš buvau ir būsiu - tik auksinis; ir jokia mada - ne lenciūginis; ir ne rudas. Todėl ČIA ir esu.
Arkliukas
Atvežė mane tan sumautan ūkin surakintą kaip didžiausią nusikaltėlį, nors esu tik reto paprastumo ir gerumo Lietuvos istorijos gelbėtojas, vardu Žemaitukas. Atvežė - mat, vienas apsimetęs ūkininku idiotas norėjo arklių bizniu verstis. Atvežė ir numetė. Vietoj arklidės - velniaižin kas. Vietoj avižų - žvyras. Vietoj šieno - keli egzemplioriai stenogramų iš Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijos posėdžių, skirtų Žemaitukų (ir kitų arklių, žirgų bei politinių veikėjų) saugai. Mes su tvarto bendraminčiais badaudami tas stenogramas rijom diena dienon, bet vis tiek kritom. Atsparūs šitam arkliškam BADUI, žinoma, yra tik politikai. Kai kurių pavardes net žinau: iks, iks, iks.
Vietoj epilogo
Na, kas jūs be mūsų, Jūsų artimiausių draugų ir brolių, žmonės? Murkiate kaip katės į miltus pridergusios, pjaunatės kaip šunys ir gadinate vagą kaip jauni arkliai. O jei gyventumėt kaip mes - argi taip būtų? Man - katei, šuniui, arkliui - ir kt.
