Redakcijos archyvo karikatūra

Aišku, jie neelgetauja visai ne dėl to, kad netrokšta pagerinti savo KUKLIOS ar tiesiog nepavydėtinos (žinot, - rutina, partinės, frakcinės rietenos, profesinės ligos, tokios kaip migrena, hemorojus, rinkimų sindromas ir kt.) padėties, bet todėl, kad tam reikalui neturi nei tinkamo, atsiprašant, kostiumo, nei atpažįstamo, irgi atsiprašant, veido. Tik įgūdžius. Įgimtus ar įgytus. Bet to, pasirodo, norint sėkmingai ir pelningai sėdėti prie gastronomo ištiesus rankeną kaip ir negana. Kita vertus, tam nedideliam būreliui Lietuvos piliečių TO daryti kaip ir nereikia. Nes jie neturi negero gyvenimo (jei kalbėsime apie pinigus, kanceliarpinigius, ir kitas lengvatas bei imunitetus). Didžiausia šios nedidelės ir kas ketveri metai dalinai besikeičiančios bendruomenės problema, susijusi su elgetavimu, dažniausiai būna nemateriali. Apie kurią kalbėti neverta. Bet... sukandę centą pakalbėkime.

Dvasios

„Ubagystė“ mūsų šalyje dabar labai išplitusi. Ir visai ne kaip liga, o kaip naujausios mados šauksmas, svetimų vertybių mėgdžiojimas ar aklas subinlaižiavimas „evrosojūzinėms“ direktyvoms. Tuo būdu ne tik netyčia pamirštamos, bet net specialiai ignoruojamos nuosavos tautinės šaknys: viskas, kas ne mūsiška ir ne lietuviška, o kitoniška, dvasios „ubagui“ yra aukščiau, nes... pelningiau. „Dvasios ubagystė“ yra paplitusi ne tik tarp jau minėto klubo „Nr. 141“ narių, bet ir daug plačiau: jos kirčiu pažymėtų žinduolių galima rasti, pavyzdžiui, bet kurioje biudžeto pirštu penimoje valdininkų kontoroje ar, tikriau, irštvoje - tereikia tau, interesante, užeiti ir paprašyti kokio nors popieriuko, žodžiu, to, ko tau reikia ir ką jie PRIVALO padaryti. Per vieną kitą minutę tu, paprastuomenės atstove, suprasi, kad valdininko (o tai buvo būtent jis) abejingumas ir dvasios „ubagystė“ iš lėto, bet įstatymo numatyta tvarka, virsta

Valdžios

„Ubagyste“ (valdžios su valstybe prašom nepainioti).

Tu, žinoma, visai nenustebsi, kad Lietuvoje, - jei esi valdininkas - galima, nebaudžiamai elgetauti ministerijų ir savivaldybių kabinetuose. Tau, interesante, tai nėra problema; tu apie tai esi girdėjęs iš savo draugų, pažįstamų; iš sociologinių tyrimų. Tau VISA TAI problema yra tik todėl, kad tu atėjai vienokios ar kitokios „spravkos“ tik pirmą kartą.

„Nesijaudink, - paimdamas voką be pašto ženklo tau taria valdiškas dvasios „ubagas“, o jau tau sliūkinant pro duris, lyg ir kosteli, - padėkim vienas kitam dėl Dievo ir Tėvynės.“ Išėjęs iš JO tu supratai, kad tik padėdamas kabinetiniam elgetai gali susitvarkyti ir savo buitį, ir savo gyvenimą; dar pamanei, jog norėtum būti JO vietoj - gera būti elgeta per brūkšnelį valdininku; ir dar sykį save pateisinai: padėti skurstantiesiems būtina, ypač jei IŠ TO ir pats turiu naudos. Aišku, sunku tau, pilieti, suprasti, kad šelpdamas valdžios (ne valstybės, o būtent valdžios) „ubagą“ pats tapai kontoriniu „dvasiaubagiu“. Gali tik pasidžiaugti, kad neįsivėlei į

Gatvės

„Ubagystę“, kurią vienaip ar kitaip Vilniuje kontroliuoja arba manosi kontroliuojąs miesto Artūras. Šitoji „ubagystė“ pati žemiškiausia ir tradiciškai populiari.

Žinoma, civilizacija ir globalizacija ir ant jos kūno paliko šiokių tokių randų, įdavė į rankas ne tik skardinį puodelį smulkioms monetoms, bet ir agresijos bizūną, kuriuo iš bešelpiančiųjų - savų ir svečių - galima išmušti ir didesnius „mokesčius“ už vaikščiojimą po sostinės gatves ar bažnyčių šventorius. Aišku, šitiems „agresoriams“ dar labai toli iki valstybinio lygio elgetavimo, besiremiančio įstatymais, poįstatyminiiais aktais, potvarkiais, bet teko girdėti, kad net gatvėj dorai elgetaujant galima apsirūpinti ir savo giminaičius aprūpinti ne tik kramtomu ir geriamu, bet ir nekilnojamuoju turtu. Kai vienusyk Gedimino prospekto paaugliukas manęs paprašė vieno kito lito, - ba, matai, labai alkanas, o aš jam pasiūliau nupirkti kepaliuką duonos, jis man atsiūlė atgal tradicinį „pašol“. Ne, tikrai ne badas mus paverčia elgetomis.

Vietoj pasigalvojimo

Smagu - net nusižengiant miesto Artūro draudimams - aptarnauti klientus gatvėje. Jie bent jau „ačiuką“ pasako. Smagu, nes valstybinėse įstaigose niekas ne tik padėkoti, bet ir PASIŲSTI dorai nemoka. Tik - reikalauti ir imti. Prakeikti saldainiai - trys viename.