Daugelis vis dar naiviai įsivaizduoja, kad sėdėti valdžioje yra labai lengva. Netiesa. Bet kurio valdžios žmogaus kelias ne tik gausiai nusėtas bananų žievėmis, dėl ko nuolat kenčia apatinės kūno dalys, tačiau dar ir nuolat tenka susidurti su asmenybės susidvejinimu bei mokytis magiškų triukų.
Kaip pavyzdį paimkime kad ir vidaus reikalų ministrą Eimutį Misiūną, aukštesnės valdžios išsiųstą į Maroką, kur jis oficialiai turi pritarti Globaliam migracijos paktui. Jeigu tikėtume aukštesne už ministrą valdžia, pritarti paktui jis turės, bet negalės šio pritarimo patvirtinti savo parašu... Paklausite, kaip tai įmanoma: kartu būti ir „už“, ir „prieš“? Matyt, mūsų ministras apmokytas triuko, kai lemiamu pasirašymo momentu visoje konferencijoje dingsta rašymo priemonės...
Bet šis triukas yra vieni niekai, palyginti su pačiu globaliuoju paktu ir jo traktavimu. Nors mūsų aukščiausioji valdžia nepailsdama tvirtina, kad šis dokumentas niekaip neįpareigoja pritariančių valstybių (skaitytojams tik priminsiu: dokumente iš esmės sakoma, kad migrantais turime rūpintis labiau nei savo vaikais), tačiau pakte ties kiekvienu punktu daugybę kartų kartojama įkyri frazė „valstybė įsipareigoja“... Todėl spėju, jog mūsų aukščiausioji valdžia yra įvaldžiusi magišką triuką, kai mostelėjus burtų lazdele jau Maroke iš dokumento šie žodžiai išnyks lyg dūmas... Tuomet niekas negalės mūsų kaltinti, kad nemylime migrantų.
Tačiau ir tai dar toli gražu ne visi mūsų valdžios išmokti triukai. Juk įsigaliojus paktui prireiks kalno pinigų atvežamų migrantų „integracijai“, pašalpoms, „solidariam naštos pasidalijimui“ su broliškąją Vokietija, gyvenamosioms patalpoms, maistui... Laimė, valdžia akivaizdžiai turi burtų lazdelę. O norinčių ja pamojuoti visada atsiras kaip ir mėgstančių palošti kortomis iš savo tautos likimo. Tik gaila, kad šioje kaladėje visos kortos - žymėtos...