Ir šviesoforai švenčia Lietuvos jubiliejinį gimtadienį. Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

Širdis džiaugiasi matant, kaip šeimas, draugus suvienijo bendras šventės laukimas, pasiruošimas jai. Be iškilmingų fanfarų, dirbtinių postringavimų ar apsimestinio rūpesčio. Juk niekas neliepė šeimoms karpyti geltonas, žalias ir raudonas širdeles ir kabinti jas ant savo daugiabučio langų. Niekas nenurodė močiutei Vasario 16-ąją kepti šventinį pyragą anūkams. Man niekas neliepė atsiliepti į telefono skambutį fraze: „Labas, su Vasario 16-ąja!“ Tai gimsta savaime, žmogaus viduje. Kaip kad ašaros kaupiasi akyse skambant Lietuvos himnui, kaip gniužulas stringa gerklėje, skaitant apie didvyrių savo tautiečių žygdarbius. Kaip apimantis liūdesys, žiūrint pro kylančio lėktuvo iliuminatorių. To nesuvaidinsi, nesuplanuosi, scenarijaus neparašysi. Nes tai tikra.

Dažnai jaunimui grūmojama pirštu ir priekaištaujama, esą jie auga nepatriotiški, nežinantys nei valstybės istorijos, nei iškilių jos asmenybių. Taip, nežinoti savo šaknų, kertinių istorijos aspektų yra nuodėmė. Tačiau jaunimo noras švęsti atkurtos valstybės šimtmetį mane tiesiog pakerėjo. Kai kuriuose namuose ši data buvo minima būtent jaunųjų piliečių dėka. Jeigu jaunoji karta sugebės savyje neužgesinti šios ugnies, jeigu suaugę tetos ir dėdės nesugriaus juose noro tikėti savo Tėvyne, su Lietuva tikrai viskas bus gerai. Todėl norėtųsi palinkėsi mums visiems mažiau skųstis, mažiau burnoti vieniems ant kitų. Kartais net valdžios pagailėti - gal kai kuriems iš jų irgi kažkas užmušė norą dirbti Lietuvai.