A.Kubilius. Justo Krilavičiaus fotomontažas

Ir graboriui, ir Lietuvos pensininkams detektyvas kaip ir aiškus. Gelbėdama amžinai kiaurą pensininkų iždą, vardu “Sodra”, išvogtą tų pačių “sodrininkų”, valdžia sugalvojo paprastą kaip dukart du būdą prisidurti prie algos: ilginti pensinį amžių. Ir ne šiaip sau ilginti, o padaryti taip, kad tas sumautas pensinis amžius gerokai pranoktų (bent keliais, keliolika ar keliasdešimčia metų) vidutinio statistinio Lietuvos piliečio gyvenimo trukmę; kad kuo staigiau tas įkyruolis ir VISKUO nepatenkintas paprastasis pensininkas (ar dar tik besirengiantis tokiu būti) taptų padoriu angelų choro giedoriumi, o jo per visą gyvenimą “sodrose” kauptos lėšos virstų mūsų valdžios atstovų vardiniais, valstybiniais, tarnybiniais - vadinkite įžūlų plėšikavimą kaip norite - kišenpinigiais ar pyppinigiais.

Požiūris

(Skriausti seimerį ir kt. - šiukštu.) Dar visai neseniai - prieš mėnesį kitą - šviesios atminties Seimo pirmininkė (šviesios, ba blondinė) vienoje radijo laidoje drėbtelėjo žiupsnelį išminties: anot jos, pensininkai klaidingai galvoja, kad jie pensijas užsidirbo, nes jie užsidirbo tik TEISĘ gauti pensijas. Taip žiūrint į senatvės esmę bei “pagarbą” žilam plaukui, galima suprasti, kad Lietuvoje padori PAGARBOS teisė kaip ir neegzistuoja. Žinoma, tie, kurie esti valdžioje, dėl to nesuka galvų - nei blondininių, nei plikų, nei tų, kurių apskritai neturi. Stovėdami prieš valdiškų apartamentų veidrodžius jie narcizuojasi: ak, koks sunkus politinis darbas, ak, kokie menki politiniai atlyginimai, mokami ištraukiant vieną kitą litą ir iš pensininkų, arba kitaip - PASMERKTUOMENĖS, kojinyčių; ak, lėktuvas į tailandus man smagesnis už katafalką į lietuvas.

O va pasmerktuomenę reikia kuo greičiau orientuoti patriotiškai - tegu šliaužioja, rupūžės, ir bent jau LAIKU numirdami pasitarnauja Lietuvos valstybės gerovei. “Sodrai”. Ir mums, būsimiems pensininkams-valstybininkams.

Polinkis

(Skriausti mažus vaikelius ir didelius senelius - paprasta.) Kad taip gali atsitikti, - o ir atsitiks, - nūdienė valdžia (kaip ir vakarykštė) beveik neabejoja, nes garbingo amžiaus piliečiai - ir pensininkai, ir DAR ne - yra patriotai. Žmonės, gimę dar smetonlaiky, kovoję pokary, pervažiavę tremtis, prabadavę lageriuose, griežę dantim išvystyto socializmo sąlygomis, dainavę barikadose naujosios priklausomybės Europai (lyg bent tūkstantį metų buvę kitur) kovų metu, dabar atsimušė į nuosavų niekdarių šarvus - lyg į grabo lentą. “Tautinės grabo lentos riteriai” tai vadina tautos ir valstybės gelbėjimo (ar “sodr”inimo) darbais. Šitoj vietoj labai tinka televizinio valinsko motto: jeigu taip, tai nafik. Ak, kad taip, nemieli valdžiukai, būtų reaguojama į ES direktyvas?! Arba į savo ir į save užsilenkusius pirštus? Arba į save - vis tiek kada nors beužsilenksiančius? ČIA net rinkimai pagal sąrašą nepadės.

Postūmis

(Skriausti visus kitus, tik ne save - padoru.) Visi kada nors tapsime pensininkais (jeigu dar nesame) - ir natūralai (nepartiniai), ir net politinių partijų, frakcijų, orientacijų nariai. Tapsime. Nes norint ilgai gyvent - kad ir kiek tu pinigų ar valdžios turėtum, - vis tiek teks būti senam. Kažkodėl mūsų valdžiukai stengiasi VISĄ savo nemokšiškumą ar besmegeniškumą versti klimatui, krizei. O dažniausiai - seniems žmonėms. Mano, kad jie nesugeba gintis; kad jie gyvena jau negyvendami; kad jeigu dar užmesime pensininkams vienus kitus metus, iš jų liks tik... tradicija. Tik pinigų likutis “Sodros” milijardinės skolos skylėj. Po velnių, gal irenos, andriai, donatai ir neuždirbo - tik turi teisę, bet aš - senas ir visą gyvenimą dirbęs žmogus, savo anūkei noriu nupirkti ledų. Valdžia, nestumk manęs nuo ledų kiosko. Nuo kruopų lentynos. Ir apskritai nestumdyk. O kad - kartais skaitau - ČIA vietožmogiai gyvena tik iki 66,3 metų, o pagal įstatymą pensijon išeina ŠIMTO, tai netikiu. Nebent mes, lietuviai, esame marsiečiai ar kubilijonai. Pasislinkim, pasistumkim - gal rytoj vėl tapsime savimi. Ir už vaikus, ir už senelius atsakingi. O jei ne, tai tikrai nafik!

Vietoj evoliucijos teorijos

Šaunūs šito krašto vabalai: jie negyvena ilgai, bet maitinasi dar trumpiau. Jų egzistencija - lyg ir tarpinis finišas tarp gyvasties ir ne. Žodžiu, pasmerktuomenė - pensinio amžiaus lietuviški individai, unikalūs eksponatai - kubiliadoje dažnai užima pirmas vietas. Ir sėdi.