Šiandien - Lietuvos Respublikos Konstitucijos diena. Tas svarbiausias valstybės dokumentas visuotiniu piliečių referendumu patvirtintas 1992 metais.
Daug gražių sakinių čia prirašyta. Ir Tauta parašyta iš didžiosios raidės. O svarbiausi Valstybės ir Tautos klausimai, anot konstitucinės utopijos, yra sprendžiami referendumu.
O kas tie svarbiausi klausimai? Žemė, kaip įsitikinome, jau nėra svarbiausia. Tos svarbos, nors taip stengtasi, taip nuoširdžiai buvo renkami parašai, mums nepavyko išryškinti. Aišku, mums kliudė. Bet galiausiai patingėjome ir patys. Dėl euro įvedimo taip pat už mus buvo nuspręsta. Žodis „referendumas“ jau tapęs keiksmažodžiu. Esą jo pageidauja tik slapti mūsų valstybės priešai ir kurmiai.
Tad kokie tie svarbiausi klausimai? Seimo nario naujas kompiuteris ar ministrės sijonas? Nauja kaimynės šukuosena ar piktas kaimyno buldogas? Stebint, kaip vystėsi valstybė nuo 1992 metų spalio 25-osios, piliečiai laipsniškai buvo nušalinti nuo svarbiausių Valstybės ir Tautos klausimų.
Svarbiausias Valstybės ir Tautos klausimas - kaip joms išlikti. Ne Konstitucijoje, o fiziškai. Kaip išlikti su nepraskydusia valstybine ir tautine sąmone. Nes jau peršama mintis, kad Lietuva yra visur, kur tik gyvena lietuvių. Ir Škotijoje, ir Ispanijoje, ir t.t. Taip galvojant, Lietuva, vis dar esanti prie Baltijos jūros, tampa kažkokiu archajišku rudimentu. Rumšiškėmis. Matomomis per skaipą. Ją galima mylėti kaip etnografiniame muziejuje stūksančią valstiečio trobą. O jei troba sugrius, tik iš toli atsidusime. Ai, ką padarysi. Sutrešo sienojai. Juk laikai keičiasi. Postmodernizmo žmogus prie vietos jau neprisirišęs.
Vienu metu vartoja ir suvartoja, perdaro visokiausias kultūras bei stilius. Ir nė prie vienų neprisiriša.
Tad ta mūsų utopiškoji Konstitucija irgi traktuojama kaip Rumšiškių troba. Na, stūkso, tai stūkso tas jau persenęs, tikrovės neatitinkantis griozdas. Prižiūrimas muziejaus administracijos, vadinamos Konstituciniu Teismu. Bet troba jau neapgyvendinta žmonėmis. Jų viltimis, teisėmis, lūkesčiais. Jei žmonės nori toje troboje įsikurti, pasijusti savo valstybės bei Konstitucijos savininkais, mandagiai, bet ryžtingai išprašomi.
Na, ko verti teiginiai, jog „valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“, „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, „žmogus turi teisę turėti įsitikinimus ir juos laisvai reikšti“. Tik mažas vaikas gali laisvai pasirinkti, kad užaugęs taps kosmonautu.