Be krepšinio ar teatro Lietuvą visame pasaulyje neabejotinai garsina dar vienas dalykas - švietimo reforma. Niekas negali pasakyti, kada ji tiksliai prasidėjo (kaip ir apie krepšinį), o ypač kada ji baigsis. Mokytojams, moksleiviams bei jų tėvams, kurie pateko į „laimingųjų“ sąrašą, pagal kurį nuo 2005-ųjų uždaryta 230 šalies mokyklų, reforma jau baigta. Dalis pedagogų ir šiemet baigę mokslo metus eina į gatvę be menkiausios vizijos, ką veiks pasibaigus vasarai. Kai kurie jų iki šiol Norvegijoje skindavo braškes tik per vasaros atostogas. Taigi dabar galės prisidėti prie skandinavų žemės ūkio ir ilgesnį laiką.

Maloni žinia ir moksleiviams bei jų tėvams - vasarą teks ne atostogauti, o ieškotis naujos mokyklos. Nes reforma sako: ugdymo įstaigas reikia keisti kas kelerius metus, o per visą mokslo laiką privaloma pasimokyti 3-4 mokyklose. Taigi psichologų patarimai apie ilgalaikių santykių su bendraklasiais bei stabilumo būtinybę yra visiškas absurdas.

Reformą galima „sutraukti“ į tris pagrindines tezes: mokyklų Lietuvoje per daug, klasės - per mažos, mokytojai dirba per mažai. Ilgiau stebintys švietimo dalykus Lietuvoje įsitikinę - politikai žodyje „reforma“ sudeda visą savo veiklos prasmę ir esmę. O jei realybė prieštarauja reformai, vadinasi, reikia keisti realybę.