Prisimenu tokį pusiau kalambūrą: nesielk su manim taip, kaip nenorėtum, kad aš su tavim elgčiausi (arba atvirkščiai). Prisimenu ir pagalvoju: gaila, kad krūva Lietuvos kitataučių, - atseit - politikų, jo neprisimena. Kita vertus, kaip JIE prisimins tai, ko nėra girdėję. Arba nenorėję išgirsti.
Kaip išmokti (beje, ne tiktai tautinėms mažumoms, bet ir tautinei DAUGUMAI) valstybinę kalbą? Išmokti ne bet kaip, ne tik prastai, ne tiktai slibizavoti? Bet išmokti gerai, kad galėtum savo valstybei tarnauti Tu, Tu ir Tu dorai: ir tau reikalingai visuomenei, ir tau smagiems žmonėms. Gera. Gera SAU ekonomiškai-finansiškai smagiai įsilieti į normalų gyvenimą, - TUO rūpinasi visos šalys. Bet pasitaiko ir nemalonių staigmenų. O gal net ne staigmenų, bet išimčių. Prie TOKIŲ - galiu visai be jokio apšnekėjimo priskirti ir Lietuvos lenkus. Žinoma, kad ne visus, o TIK kokį nors vieną kitą voldemarą maišiagalskį. Gaila, bet tiesiog jau tapo kone taisykle: kas nemalonu, kas nemaloniai sklinda nuo mūsų kaimynų ir vietinės reikšmės „akcijininkų“, būtinai „atvažiuoja“ pas mus, Lietuvon. Kita vertus, ši „prambliema“, anot kokio nors vieno kito maišiagalskio, net ir nebuvo „išvažiavus“. Sunku turint „lenko kortą“ nekortuoti švietimu Lietuvoje.
Maišiagalskis V.
JIS, atseit, stengiasi dėl lenkų tautinės mažumos, o - apvertus medalį - paaiškėja, kad stengiasi TIK dėl savo politinių dividendų, dėl „vietos po saule“ - vienokio ar kitokio mandato, vieno ar kito nusidėvėjusio ir visai nepatogaus portfelio; ar tiesiog tikėdamasis laimėt, - jei ne politinėj, - tai bent jau piniginėj loterijoj; ar abiejose išsyk. Elementarus spekulianto tipas. Pernai ar prie ruso pardavinėjęs „bliuzkes ar galgotkes“. Bet... panašaus kortų stalo, deja, nėra Lenkijoje: TEN net patys vietininkiausi lietuviai supranta, kad valstybinę kalbą privalu mokėti - ir ne bet kaip, o netgi geriau už pačią daugumą - stipriam penketui (Lenkijoj stiprūs tik penketai). Ir smagu, kad Lenkijos lietuviai supranta, jog Lenkijoj valstybinė kalba - yra lenkų. Ir NESMAGU, kad kai kurie Lietuvos lenkai irgi TAI supranta: Lietuvos valstybinė kalba IRGI turi būti lenkų (jei dar nėra).
Voldemarskis M.
Galime derėtis: kam kažkokiam sumautam litvinui Punsko Kovo 11-osios licėjuje reikia būti litvinu. Tegu jis juo nebūna. Galime derėtis: kam kažkokiam sumautam litvinui Seinų „Žiburio“ mokykloj būti litvinu. Tegu jis juo nebūna. Galime nesiderėti: jokiems litvinams TEN vietos kaip ir nėra - jie per gerai moka lenkiškai. Punsko Kovo 11-osios licėjus - vienintelė vidurinė lietuvių mokykla Lenkijoje. Jo mokintiniai lenkų kalbos egzaminus išlaiko geriau nei Varšuvos ar Krokuvos besimokanti jaunuomenė. Ir NIEKAS dėl to nepyksta: nei Tas, nei Tas, nei Tas - tik vienas kitas maišiagalskis.
AntanaWiZCius A.
Apie lietuviukų švietimą Lenkijoje beveik nekalbama: mat, visi - tiek lietuviai, tiek lenkai TEN, Lenkijoje, ir ČIA Lietuvoje, - žino, kad TEN, Lenkijoje, valstybinę kalbą reikia ir būtina mokėti visoms tautinėms mažumoms taip pat gerai, kaip ir pačiai daugumai. Apie lenkiukų švietimą Lietuvoje postringaujama daug ir dažnai: mat visi - lenkai ir TEN, Lenkijoje, ir ČIA, Lietuvoje, - kone vieningai mano, kad Lietuvos lenkams valstybinė kalba nelabai būtina arba galima ją mokėti prastai. Turiu pastebėti, kad prastai nieko negalima mokėti - geriau jau nemokėti visai nei mokėti prastai. Bet... tik bandydamas gali suprasti, ko vertas žaidimas. Bet... tik suprasdamas gali įsisąmoninti: ne maišiagalskiai tau sukurs gyvenimą, o pats - ir valstybinė kalba yra viena iš sąlygų gyventi geriau, „bagočiau“. (Seinų ar Punsko lietuviukai ŠITĄ tiesą jau seniai tekina savo kraujyje.)
Vietoj epilogo
Apie kaimynus lietuviai gali kalbėt ilgai. Jiems ir cepelinų kažkada išvirė, ir UNIJĄ. 1569 m. liepos pirmą dieną Liubline, kai dar nebuvo bulvių ir švietimo ūkio. Kai lenkai su lietuviais gyveno gražiai. Ir turėjo vieną karalių. Ne iš Maišiagalos.
