Tikriausiai savo šalį galėtume drąsiai vadinti pliusų kraštu, tikrąja šio žodžio prasme. Tiesiog Lietuvoje žmonės labai mėgsta užsidėti sau pliusus (kad ir pačius menkiausius) ir puikuotis, esą jie patys didžiausi didvyriai „ant šio svieto”.
Kalbama apie tai, jog dažnai vienas ar kitas pilietis pasiima savo globon kokią aktualią mūsuose temą, kaip, pvz., šiuo atveju vaikų patyčios, ir imasi darbų (garsių), bandydamas taip atvesti nusidėjusiuosius į doros kelią.
Tačiau tie darbai dažniausiai ir baigiasi tik prasidėję, nors iniciatoriaus šypsena nedingsta - pliusas yra.
Štai vyksta savaitė renginių vaikams „Be patyčių”. Jiems kalama į galvą, kad negalima negražiai elgtis, pagrumojama pirštu. Ir po šios švietėjiškos savaitės visi staiga pasikeičia ir tampa angeliukais rožiniais skruostukais. Ar tikrai? Vargu. Jei vaikas dėl kažkokių priežasčių maištauja, skriaudžia kitus, tai, kaip sakoma, tos septynios dienos pro vieną ausį įeis, pro kitą išeis. Žinoma, stebuklų ir išimčių būna, bet pripažinkime, tikrai retai.
Taigi norint išvengti tokių dalykų, pirmiausia reikėtų atsižvelgti į vaikų auklėjimą namie ir jau mokykloje nuo pirmųjų dienų skiepyti pagarbos jausmą kitam.
Ir turbūt labiau vertėtų garsiai kalbėti apie savo minusus, kas nepadaryta ar padaryta blogai, o ne pliusus, kurių kartais net taip pavadinti negalima.
