Tie, kurie teigia, jog sportas ir politika turi būti atsieti, sako tiesą. Bet meluoja, jei sako, kad sporte politikos nėra. Gal Lietuvos atveju derėtų sakyti ne sporte, o krepšinyje. Nes krepšinis Lietuvoje gali padaryti tai, ko negali šimtai politikų, ekonomistų ir kitų burtininkų.

Tačiau Lietuvos bėda ir tai, kad mes įsivaizduojame, jog nupirkti galima viską. Ypač po to, kai Lietuva gavo leidimą ir puikiai surengė Europos krepšinio čempionatą. Taigi, teko nusivilti: Lietuvoje krepšinio atrankos į Londono olimpiadą nebus. Bus Venesueloje. Ar kalti kokie nors politiniai dalykai, ar nenoras atiduoti pernelyg daug garbės krepšinio šalimi tituluojamai Lietuvai - ne taip svarbu. Nes svarbiau, kad Lietuva nemoka pralaimėti. Tiek kalbant apie krepšinį aikštelėje, tiek už jos.

Bet žiūrėkime ir iš šviesiosios pusės: gal tarptautinės krepšinio federacijos atstovai - visai ne žvėrys, o gailestingesni, nei gali pasirodyti? Juk Lietuva ką tik laimėjo 3,5 mln. litų (tiek buvo sumokėta už teisę rengti atranką). Už juos, manau, bus galima parengti ne vieną dešimtį jaunųjų talentų, kurie galės toliau skelbti apie Lietuvą: nors mes maži, nors už mus šįkart pranašesnė Lotynų Amerikos šalis, mes mokame žaisti krepšinį. Ir visi tai žino.