Iš 229 į Lietuvą pagal ES kvotas perkeltų žmonių pabėgti iš mūsų šalies nesugebėjo tik 18. Nepatinka jiems Rukloje, nors tu ką. Taigi, kad mūsų valdžiai netektų raudonuoti Briuselio akyse, nuspręsta nuo balandžio 1-osios iš oro uosto pabėgėlius vežti tiesiai į didmiesčius. Juk čia gyvenimas kur kas patrauklesnis: darbo vietų daugiau, atlyginimai geresni, o ir žmonės mažiau domisi savo kaimynais. Tiesa, tik tol, kol kaimynai vieni kitiems netrukdo.
Oficialiai skelbiama, kad pabėgėlius priims tik tos savivaldybės, kurios norės ir turės tam galimybių. Keista tai girdėti, kai šiandien savivaldybės jau griebiasi už galvų, nes nėra kur dėti iš prastų tėvų atimtų vaikų. Skriaudžiamiems vaikams vietos nerasime, o pabėgėliams išskėsime glėbį? Vargu ar kuris nors miesto meras pasirinks tokį kelią. Todėl realesnis variantas tas, kad didmiesčiams bus nurodyta priimti be galimybės rinktis. Todėl nenustebkime vieną dieną po darbo grįžę namo ir sužinoję, kad turime naujus kaimynus. Akivaizdu, kad siekiant juos magiškai integruoti į visuomenę, toks kaimynas bus ne vienas, o visas būrys. Kas toliau? O toliau gali atsitikti taip, kad mes tapsime tais nepageidaujamais kaimynais, išsiskiriančiais savo kultūra, darbais ir pomėgiais iš naujakurių būrio. Europoje pilna pavyzdžių, kai kadaise patrauklūs buvę rajonai virto atvykėlių getais, kolonijomis, į kurias buvę vietiniai gyventojai vengia net įžengti.
Todėl, kad ir kaip liūdnai skambėtų, skurdas yra didžiausias mūsų ginklas. Ir tik juoką sukelia valdžios agitacijos priimti pabėgėlius į savo šeimą, mat šie pabėgėliai vargšų šeimoje gyventi nenori. Jei net patį Petrą Auštrevičių pabėgėliai paliko su nenukastomis bulvėmis, ką jiems gali pasiūlyti eilinis lietuvis?