1 nuotr.Kad ir kokią sritį imtume, visuomet prioritetas atiteks geriausiems, jei sporte parodai geriausius rezultatus, nesvarbu, kokios teisėjų simpatijos, laimi geriausias. Ir kitaip negali būti arba bent jau negalėtų būti. O kaip dėl valstybei svarbių pareigų? Čia geriausiuosius nulemia konkursai pareigoms eiti ir parodyti rezultatai.
O kaip visuomenei reaguoti, kai į svarbius postus siūlomi ministrų pažįstami? Kad ir naujausias pavyzdys - į Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos direktoriaus postą Teisingumo ministerijos siūlomas gerbiamos teisingumo ministrės pažįstamas, buvęs kolega. Kokiu matu pamatuoti asmenines simpatijas ir jų įtaką pasirinkimui, kas gi atsidurs tam tikrame poste? Simpatijų matuoklio dar niekas neišrado, deklaruoti savo simpatijų irgi nereikia, taigi, jeigu nepažeidžiami galiojantys įstatymai, matyt, nėra ko pykti dėl pasirinkimų. Tačiau Merfio dėsnis sako „kas neuždrausta, tas pasireikš“. Įstatymus kuria tie patys žmonės, jie iš dangaus nenusileidžia, o gyvena Žemėje kaip ir visi kiti, tad lieka ir sąmoningai ar nesąmoningai subjektyvių įstatymų tikimybė.
Kalbant apie politiką, rinkėjai dažnai susiduria su „pažįstamų sindromu“ įvairiose institucijose, vieni „pažįstami“ tikrai kompetentingi, dėl kitų kyla abejonių. Kad ir kokia valdžia ateitų, ji labai mėgsta deklaruoti skaidrumą. Tačiau skaidrumas neturi palikti vietos abejonėms, interpretacijoms, bet jos kažkodėl kyla. Ar šioji valdžia kuo nors skiriasi nuo ankstesniųjų? Sakysite, žmonėms visos valdžios blogos. Gal ir taip. Tačiau kartais donkichotiška valdžios pozicija atrodo keistai, nes per kiekvienus rinkimus žmonėms žadamos esminės permainos, tačiau tauta tų permainų nemato. Nesvarbu, kas sėdi postuose.
