Prieš gerus du dešimtmečius mūsų šalies krepšininkai, dviratininkai, šokėjai ar treneriai, nenorėdami atstovauti sovietiniam blokui ir demonstruodami meilę Tėvynei bei lojalumą savo šaknims kaip susitarę boikotavo tuo metu vykusias olimpiadas ir čempionatus. Sportininkai nenorėjo startuoti su svetimos šalies vėliava ir laukė dienos, kai galės atstovauti gimtajai Lietuvai. Jie atsisakė bet kokių privilegijų, solidžių honorarų ir pasaulinės šlovės.

Todėl daugelis lietuvių penkiakovininkės Donatos Rimšaitės atvejį atsisakyti Lietuvos pilietybės ir atstovauti Rusijai priėmė kaip asmeninę išdavystę. Tokiu poelgiu sportininkė pamynė savo tautos istoriją, tradicijas ir visa tai, dėl ko dešimtmečiais kovojo mūsų protėviai. Kiti į susidariusią situaciją žiūri atlaidžiau. Esą kai atletų skrandis tuščias, meilė Tėvynei greitai išblėsta. Nors kiti mūsų sportininkai, sėkmingai dirbantys užsienio klubuose, bet per olimpiadas ar čempionatus vis tiek noriai atstovaujantys savo gimtajai šaliai, pilietybės nešvaisto į kairę ar į dešinę.

Tačiau bijau, kad tai - tik laiko klausimas. Jaunoji karta užaugo kitokiame amžiuje, jiems buvo skiepijamos kitokios vertybės ir požiūris į tautiškumą. Lietuviai masiškai plūsta laimės ieškoti į užsienį save teisindami pagiežingu: „O ką man davė Tėvynė?” Dabar niekas nebegalvoja, ką jie galėjo duoti Tėvynei?