Įsivaizduojate, koks triukšmas kiltų, jeigu kas nors pasiūlytų Seimo statute įtvirtinti griežtą komandiruočių ribojimą? Juk kai kurie seimūnai posėdžiuose apskritai reti svečiai, nes nuolat važinėja, skraido, plaukia... Net vasarą jie sugeba surasti priežasčių išvykoms ir įtikinti Seimo vadovybę išleisti į konferencijas, kongresus, seminarus. Kaip tyčia, tokie renginiai vyksta kurortuose, egzotiškų valstybių sostinėse.
Viena parlamentarė, grįžusi iš kelionės po Afriką, nutaisiusi rimtą veidą aiškino, kad vykdė ten savo pareigą. Pasirodo, važinėti į Latviją, Estiją ar Lenkiją nėra jokio malonumo, tik juodas darbas. O štai išvykti į egzotinę šalį - savotiška satisfakcija už pas kaimynus patirtus vargus, nes Afrikoje, Indonezijoje, Meksikoje ar Pietų Korėjoje yra labai įdomu.
Sutinku, įdomu. Bet kokia iš to nauda rinkėjams, mokesčių mokėtojams, už kurių pinigus ponuliai parlamentarai skrajoja po pasaulį ir dalyvauja kongresuose apie dykumų išsaugojimą ar Australijos namų šeimininkių reprodukcinę sveikatą? Kas iš to valstybei, jei vienas jos veikėjas už Atlanto klausosi paskaitų apie religijų laisvę, o kitas linksminasi lenkų sporto žaidynėse?
Ypač įtartinai atrodo, kai į kelionę veržiamasi ta intencija, jog kažkas kviečia, išlaidas apmoka ir tereikia Seimo valdybos pritarimo. Kviečia dažniausiai lobistinės organizacijos, o paskui mūsų politikai skleidžia įvairias erezijas, priešiškas mūsų mentalitetui ir moralės normoms.
Jeigu taip norisi užsiimti savišvieta arba grožėtis egzotinėmis panoramomis, į keliones prašom važiuoti už savus. Ar neįmanoma sukrapštyti tokiai kelionei iš nekuklios parlamentaro algos? Juk mokesčių mokėtojai atostogoms susitaupo iš keleriopai mažesnių algų.