Po teisėjų korupcijos skandalo politikai prabyla apie tai, jog į teisėjus turėtų būti atrenkami skaidriausi žmonės. „Reikėtų įvesti papildomus saugiklius“ ir panašiomis frazėmis kalba politikai. Tačiau apie konkrečias priemones, kaip tą padaryti, valdžia nekalba. Ir nieko stebėtino, nes ir dabar teisėjais gali dirbti tik nepriekaištingos reputacijos žmonės. Rodos, tų saugiklių pakaktų, tačiau, deja, praktika rodo ką kita: toli gražu ne visi teisingumą vykdantys draugauja su sąžine...
Esmė ta, kad dar niekas pasaulyje neišrado tokio mechanizmo, kuris įvertintų ir „numatytų“ žmogaus sąžinę. Duotų tikslų atsakymą, kad „tiriamasis“ visada vadovausis tik sąžinės principais. Iš tiesų, gyvenime sąžinę arba turi, arba ne. Jei žmogus iki tam tikro momento buvo nepriekaištingos reputacijos, tai nereiškia, kad ta reputacija ir liks tokia.
Teigiama, kad valstybei daugiausia kainuoja socialinė, sveikatos apsauga, švietimas, tačiau iš tiesų mums visiems daugiausia kainuoja sąžinės nebuvimas. Žinoma, šventųjų nėra: ir baramės, ir keikiamės, tačiau, kai peržengiame ribą ir pradedame griauti kitų žmonių gyvenimus, susimąstyti apie sąžinę tampa gerokai per vėlu. Sakysite, tie, kurie griauna kitų gyvenimus, sąžinės neturi. Arba jai gerai primelavę. Johanas Volfgangas Gėtė yra pasakęs, jog protas ir sąžinė negali prarasti savo teisių, jiems gali pameluoti, tačiau jų apgauti nepavyks. Čia ir atsakymas: gali pameluoti sau, gali apsimesti, tačiau tiesa niekur nedingsta.
Sąžinė visada buvo vertybė, nepriklausomai nuo žmogaus statuso ar pareigų, sąžinės neveikia nei laikas, nei mados. Lygiai taip pat sąžinė neturėtų virsti preke, kiekvienas galėtume įvertinti, kiek ji kainuoja, bet jei tą padarytume, sąžinę paverstume nuperkamu daiktu. Sąžinė yra toks pats kertinis dalykas kaip ir sveikata, laimė. Šių dalykų mes nemainome.