Ruoškite savo pinigines - viskas brangs. Maždaug taip į paprastų žmonių kalbą galima išversti verslininkų, perdirbėjų, gamintojų pastarųjų dienų postringavimus. Nors visiems žinoma, kad išrastos technologijos, kaip išsklaidyti debesis, gamtos suvaldyti mes dar nepajėgūs. Pernai liūtis, šiemet baisiausia sausra vasarą pribaigė tai, kas pavasarį buvo pasėta į žemę. Taigi viskas, kas bent kiek susiję su pasėliais - brangs.
Tik kiek tas žmogus dar gali iškęsti? Kainos Lietuvoje jau kelis metus gąsdina netgi iš užsienio atvykusius mūsų emigrantus. Net jiems čia per brangu pirkti drabužius, daiktus ar kasdienius maisto produktus. O juk jie uždirba ne lietuvišką minimumą. Įdomu dar ir tai, kad kalbos apie kainų augimą pasigirdo paraleliai su svarstomu minimumo kėlimu. Juk verslininkai stengiasi, kad jis didėtų iki 420 eurų, bet ne iki 450. Gal dabar bus proga nusileisti? Juk tas kelias dešimtis eurų, padidinę kainas, ir atgaus. Žmogus gyvas oru nebus - vis tiek eis ir pirks. Susikraus į prekių krepšelį viską pigiausią - besibaigiančio galiojimo batoną, sūrio galiuką, dešrelių be mėsos. Gal net sveikesnis bus - juk valdininkai dabar aiškina, kad mėsą reikia rinktis ne aukščiausios kokybės, o antros rūšies. Neva ta dešra, kur be mėsos, sveikesnė. Gal taip bando paguosti tuos, kurie vytinto kumpio skonį seniai jautę. „Rūkyti gaminiai sukelia vėžį“ - dar neseniai skalambijo internetas. Nenustebčiau, jeigu netrukus pasklis kalbos, jog badavimas - grožio šaltinis, o vanduo iš čiaupo - gyvybės eliksyras.
Žinote, baisus jausmas, kai negali nieko leisti sau. Nekalbu apie prabangias jachtas ar austres su šampanu. Kai negali sau leisti tiesiog normalių pietų. Kai sąžiningai dirbdamas turi skaičiuoti kiekvieną centą ir dienas iki atlyginimo leisti gurgiančiu pilvu. Kai žmonės aukoja vieni kitiems makaronus, kad išgyventų... Didžiulė gėda valdžiai šalies, kurioje skursta trečdalis gyventojų, tačiau ginčijamasi, kelti algas 20 ar 50 eurų.