Kurdamas „Tautišką giesmę”, Vincas Kudirka palinkėjo, kad mūsų tautą lydėtų šviesa ir tiesa. Tada buvo XIX amžius, dabar - XXI. Daug laiko praėjo, bet ir šviesos, ir tiesos tebetrūksta. Tiesą vis dažniau keičia nevykdomi pažadai. Šviesa tampa problema ne tik dvasiniu, bet ir fiziniu lygmeniu. Ji darosi pernelyg brangi.

Kokių tik pažadų neprisiklausėme per 20 metų. Ir apie elektros tiltus, jungtis, ir apie moderniųjų technologijų vystymą. Dabar klausomės apie naująją atominę elektrinę. Ypač daug pažadų atsirado kuriant Energetikos ministeriją, kuri mums turėjo neva nieko nekainuoti. Visi planai tebėra planai, o elektrą dabar žada branginti. Jokios pažangos, jei kalbame apie šviesą. Ir daug muilo burbulų, jei kalbame apie tiesą.

Jei elektra pabrangs 1-2 centais, valstybės mastu susidarys šimtai milijonų litų. Valio, sutinku mokėti daugiau, jei tai padės išsiveržti iš užburto rato. Pasaulis įsisavina naujas technologijas, o ką įsisavinsime mes? Naują miražą, kuris išnyks, kai ateis laikas įgyvendinti planus. Ateis ir XXII amžius, o mes tebebūsime priklausomi nuo Rusijos. Ir tai yra optimistinis variantas, nes taip valdomai valstybei apskritai bus sunku sulaukti XXII amžiaus.