Šiemet į mokyklas susirinks net 14 tūkst. mažiau vaikų nei pernai. Tačiau yra gera žinia - net tūkstančiu padaugėjo pirmokų. Jų susirinks daugiau nei 28 tūkst.
Tai reiškia, kad Lietuvoje gimstamumas, skirtingai nei Vakaruose, dar tiesiogiai priklauso nuo palankesnių ekonominių sąlygų. Lietuviai, skirtingai nei vakariečiai, dar nėra visiški egoistai ar karjeristai. Vengiantys turėti gyvenimą „apsunkinančių“ atžalų. Vos pasitaiko ekonomiškai palankesnis laikotarpis, lietuviai savo giminę dar pratęsia. Dabartiniai pirmokėliai, gimę 2007 metais, dar spėjo gimti prieš prasidedant 2008-2009 metų ekonominei krizei. Tad kuo mažiau patirsime ekonominių krizių, tuo daugiau sulauksime „nekrizinių“ vaikučių. Bent kiek demografiškai atsinaujinsime.
Rugsėjo pirmoji, aišku, pati įsimintiniausia pirmokams, pirmakursiams ir jų tėvams. Nes tas pojūtis dar nenuvalkiotas. Gėlė mokinio rankoje dar nenuvytusi. O šit pedagogų bendruomenė ir šiemet susiduria su tais pačiais, kasmet neišsprendžiamais klausimais. Streikuoti ar nestreikuoti? Baigs mokyklos renovaciją, remontą iki naujų metų ar nebaigs? Pakaks mokinių ir jų krepšelių iki 2015-2016 mokslo metų ar nepakaks? Uždarys kitąmet mokyklą ar dar neuždarys?
Šiemet mokyklas pasiekė dar 48 geltonieji autobusai. Džiaugtis ar nesidžiaugti? Tai reiškia ne vien tai, kad mokykla bus aprūpinta pavėžėjimo transportu. Reiškia tai, kad provincijoje vis daugiau mokinukų tenka vežioti. Atstumai iki švietimo įstaigų ilgėja. Tad vis daugiau vaikų savo vaikystę praleis savotiškai „valkataudami“. Daugiau bus ne namie, bet kelyje. Mažiau bendraus su tėvais, mažiau lankys papildomo ugdymo būrelius, nes kratysis keliuose autobusiukais. Nesvarbu, kad naujais, geltonais. Nes užaugę juk nesiruošia tapti konduktoriais. Ir retas taps didžiu, Lietuvą garsinančiu keliautoju.
Prezidentė, premjeras, švietimo ir mokslo ministras vakar pabiro po mokymo įstaigas. Aišku, pasirinko pačias tvarkingiausias. Aprūpintas naujausia kompiuterine įranga ar bent nauja sporto sale. Juk gražios politikų kalbos labiau dera prie gražios, nudailintos aplinkos. Kaip skrybėlė prie naujų batų. Tačiau tie sveikinimai kažkiek skamba dviprasmiškai. Nes dalis iš daugiau nei 33 tūkst. pedagogų vis vien ketina artimiausiu metu streikuoti. Vadinasi, nepaisant Rugsėjo 1-osios pompastikos, dalis mokytojų jaučiasi įskaudinti. Pompastika jų ekonominių rūpesčių neišsprendžia.
Mokykla keičiasi. Kaip ir visuomenė. Vėl daugėja stojančiųjų į profesines mokyklas. Darbo rinkos požiūriu jau pradedama atsipeikėti. Be to, pedagogai vis drąsiau protestuoja. Kita vertus, mokyklos per metus patiria įvairiausių narsių protestų. Tėvų, mokinių, mokytojų. Nors kažin ar mokslo šventovė tam tinkamiausia vieta? Įsivaizduokime, kas atsitiktų, jei visi tikintieji, įskaitant ir kunigus, staiga imtų protestuoti bažnyčioje. Mokykla yra mokslinio susikaupimo vieta. Bažnyčia yra dvasinio susikaupimo vieta. Tad visas papildomas, šioms šventovėms nebūdingas sankaupas verčiau išrėkti kitose vietose. Ne šventovių teritorijose.